Svarbiausios Biblijos temos
„Viešpaties diena“
FOTO: Didžiąją Susitaikymo dieną (Jom Kipurą) pučiamas šofaras – avino ragas.
Apokaliptika ir pasipriešinimas
Apokaliptiniai tekstai yra nedidelė atskira tekstų rūšis Biblijoje. Senajame Testamente jiems priskiriama Danieliaus knyga ir dalis apaštalų knygų, pavyzdžiui, Iz 24–27; 33, Ez 38–39, Jl 2–4, Zch 9–14, Naujajame Testamente (išskyrus
Dešimt įsakymų ir Įstatymas
Tiek judaizme, tiek krikščionybėje Dešimt Dievo įsakymų yra vienas pagrindinių Biblijos tekstų ir esminių tikėjimo dalykų. (Juos perėmė ir islamas. Korano 17 sunoje skelbiami keletas labai panašių pagrindinių įstatymų). Biblijoje Dešimt įsakymų siejami su Sandora, kurią Dievas su savo tauta sudaro ant Sinajaus kalno. Juose koncentruota forma išreiškiamas su tuo susijęs įpareigojimas gyventi pagal Dievo valią.
Jėzaus palyginimai
Jėzus savo mokymą dažnai skelbia per palyginimus. Maždaug trečdalis biblinių Jėzaus žodžių pateikiami būtent tokia forma.
Jėzaus Žinia apie Dievo Karalystę
ILIUSTRACIJA: Dangaus karalystė yra panaši į pirklį, ieškantį gražių perlų... (Mt 13, 45-46)
Jobas – liga ir išgydymas Biblijoje
Ištikus sunkiai ligai, dažnai kyla klausimas „kodėl“. „Kodėl man tenka taip kentėti?“ – „Kodėl Dievas tai leidžia?“
Kaip Biblija žvelgia į žmogų?
Žmogus Biblijoje visada yra matomas santykyje su Dievu. Pr 2, 7 sakoma, kad Dievas žmogų sukūrė iš žemės. Tuo norima pasakyti, kad jis sukurtas ir norėtas Dievo, ir yra laikinas (plg. Ps 103, 14–16; Job 25, 6; 1 Pt 1, 24–25). Abiem aspektais jis nesiskiria nuo kitų kūrinių. Tačiau vienas dalykas jame yra unikalus: žmonės yra Dievo paveikslas (Pr 1, 26–28).
Kaip galima įsivaizduoti Dievą? – Biblijos atsakymas
Visos aplink Izraelį gyvenančios tautos gaminosi savų dievų atvaizdus. Skulptūros ir piešiniai atspindėjo tai, kaip šiuos dievus įsivaizdavo jų dirbėjai. O štai Izraelio Dievas griežtai uždraudė gaminti Jo atvaizdus (Iš 20, 4). Apie tai, koks Jis yra, galime patirti iš Biblijos kalboje sutinkamų Dievo „atvaizdų“.
Kas buvo Jėzus iš Nazareto?
Žydų amatininkas
Kvietimas sekti paskui Jį
Savo veiklos metu Jėzus kaskart pašaukdavo žmones sekti paskui Jį. Pasakymas „sekti“ yra kilęs iš labai konkrečios mokymosi ir gyvenimo bendruomenės, jungusios žydų rabiną su jo mokiniais. Studijų metais mokiniai gyveno pas savo mokytoją, paskui kurį jie pagarbiu atstumu sekdavo visur, kur jis viešai pasirodydavo. Tačiau Jėzus neturėjo nuolatinių namų, taigi Jo mokiniams teko išgyventi benamio dalią ir nesaugumo jausmą (Mt 8, 19–20). Jie gyveno su Juo, neturėdami jokių materialinių lūkesčių, visiškai pasitikėdami Dievo apvaizda. Atsiliepti į kvietimą sekti paskui Jį – mokiniams reiškė išsilaisvinti iš visų pasaulio saugiklių ir žmogiškų ryšių ir nepaisyti privalomos tradicijos reikalavimų: vyras, norintis atsisveikinti su savo šeima, iš Jėzaus susilaukia tokio atsakymo: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9, 62). Norinčiajam palaidoti savo tėvą sakoma: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius“ (Lk 9, 60). O žvejai, išgirdę paprastą kvietimą „Eikite paskui mane!“, palieka viską, net savo tėvą valtyje, ir visą savo gyvenimą paveda tarnystei Jėzui (Mk 1, 16–20).
Laukiant Gelbėtojo
Priespaudos ir svetimvaldystės laikais judaizme imta ilgėtis naujo karaliaus, išlaisvinančio tautą ir atnešančio taiką visiems laikams. Pranašai skelbė žinią, kad Dievas atsiųs savo tautai tokį teisingą taikos karalių (Zch 9, 9–10; Iz 9, 1–6).
Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę…
Žvelgdami į Visatą su milijardais galaktikų, o tarp jų – į mūsų nuostabią Žemę, net skeptiškiausi mokslininkai ima abejoti atsitiktinumu.
Sandora
Daugelyje Senojo Testamento vietų yra sakoma, kad Dievas sudaro Sandorą su žmonėmis. Tačiau Sandora nereiškia, kad sudaroma sutartis tarp lygiaverčių partnerių. Hebrajų kalboje šis žodis reiškia „įsipareigojimą, nuostatą“. Iniciatyvą pirmasis visada rodo Dievas: Jis pažada išganymą ir palaiminimą, o žmones įpareigoja būti ištikimais Dievui ir jo įsakymams.
Ypatingą Jėzaus svarbą atskleidžiantys vardai
Kaip „Kristus“ yra ne tik Jėzaus prievardis, bet ir garbės titulas, išreiškiantis ypatingą Jo reikšmę ir garbę , taip yra ir daug kitų garbės titulų, kurių kiekvienas pabrėžia atskirą jo išganomojo veikimo ypatybę.
Ženklai ir stebuklai
Stebuklai – tai įvykiai, kuriuose žmonės matė tiesioginį Dievo veikimą. Senajame Testamente gausu pasakojimų apie Jo stebuklingą įsikišimą dėl tautos ar žmogaus. Visi šie pasakojimai išreiškia pilną nuostabos dėkingumą už tokio išganomojo veikimo patirtį. Daugelis Jėzaus stebuklingų darbų, apie kuriuos pasakojama Naujajame Testamente, primena Senojo Testamento istorijas. Per jas paaiškėja, kad ir jie nėra savitiksliai, bet rodo, kad per Jo buvimą ateina Dievo karalystė. Jėzaus stebuklai yra akivaizdžiausia Jo meilės žmonėms ir rūpestingos Jo pagalbos išraiška: ligoniai išgydomi, žmonės išlaisvinami iš demonų, netgi mirtis Jėzaus akivaizdoje praranda savo galią. Evangelijoje pagal Joną pasakojamos septynios ypač vaizdingos istorijos apie stebuklus, kurių tikslas – padaryti regimą Jėzaus dievišką galią ir garbę. Ši stebuklų paskirtis pabrėžiama tuo, kad jie aiškiai vadinami „ženklais“. Priklausomai nuo situacijos, kurioje pasakojama apie Jėzaus stebuklingus darbus, istorijas apie stebuklus galima suskirstyti taip:
