Viena Biblija – du Testamentai

Bibliją sudaro dvi didelės pagrindinės dalys, tradiciškai vadinamos Senuoju ir Naujuoju Testamentais.

Žodis „testamentas“ reiškia užbaigtumą, pastovumą, prievolę... Kitaip nei dabartinėje teisėje, kur žmogaus sudarytas naujesnis testamentas visiškai panaikina senesnįjį, Biblijoje Naujasis Testamentas nepanaikino Senojo Testamento: Jėzus Kristus išpildė Senojo Testamento salygas, tam kad galėtų įsigalioti Naujasis Testamentas. Todėl krikščionybės raštai be hebrajų Biblijos yra neįsivaizduojami, o kai kada – ir nesuprantami. Apie tai, koks artimas Senasis Testamentas krikščioniškiesiems raštams galima suprasti iš tokių ištraukų:

Mt 2, 4–6 Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs...“

Mch 5, 1: O iš tavęs, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, man kils tas, kuris valdys Izraelį. Jo kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus.

Jėzus ant jauno asilo įžengia į Jeruzalę. Evangelistai primena Zacharijo 9, 9: Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio.

Lk 24 pasakojama, kaip iš hebrajų Biblijos mokiniai pamažu supranta, ką reiškia Jėzaus mirtis: Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta. (Lk 24, 27)

>> visi ciklo "Pagrindinės žinios apie Bibliją" straipsniai