Žemdirbystė ir maistas bibliniais laikais

Šalies lygumose – pakrantės regione ir Jezreelio lygumoje – buvo sėjami kviečiai ir miežiai, o kalvotose teritorijose, kurias iš pradžių reikėjo terasuoti, norint įrengti pasėlių plotus, – auginami vynmedžiai, alyvuogės, vaismedžiai ir riešutmedžiai. Be to, nedideliuose laukuose buvo auginamos daržovės, daugiausia pupelės, lęšiai, svogūnai, česnakai ir įvairios žolelės. Pagrindinis maisto šaltinis buvo grūdai. Kas galėjo sau leisti, valgė kvietinę duoną, kurią buvo galima paskaninti razinomis, datulėmis ar prieskoniais. Neturtingi gyventojai daugiausia maitindavosi miežiais, naudojamais ir gyvulių pašarui.

Sėjama būdavo rudenį, praėjus lietaus sezonui, o ariama – tik po sėjos. Po žiemą trunkančių liūčių pavasarį buvo galima nuimti derlių. Pjautuvu varpos būdavo nupjaunamos gan aukštai; likęs stiebas galėjo būti pašaras smulkiems gyvuliams, vasarą išvaromiems į laukus, kuriuos kartu ir patręšdavo. Bendruomenės grendyme, netoli miesto vartų esančioje vėjui atviroje aikštelėje, grūdai būdavo kuliami ir vėtomi, atskiriami pelai nuo grūdų. Išsijojus grūdai būdavo saugomi maišuose arba dideliuose ąsočiuose.

Vynas ir alyvuogių aliejus buvo svarbiausi žemės ūkio produktai. Alyvmedis, nereiklus žemei augalas, buvo labiausiai šalyje paplitusi medžių rūšis. Alyvuogių derliumi spalio mėnesį užbaigiami žemdirbystės metai.

Artimuosiuose Rytuose ypač dažnai buvo laikomi smulkūs gyvuliai – avys ir ožkos. Net ir vargšai dažniausiai turėjo po ožką; viena šeima vidutiniškai laikydavo apie dešimt gyvulių savoms reikmėms. Iš gyvulių buvo galima gauti pieno, vilnos arba kailių. Jie būdavo skerdžiami ir jų mėsa valgoma tik ypatingomis progomis. Galvijai buvo tam tikros gerovės ženklas. Jie buvo laikomi ne dėl pieno, bet labiau kaip darbiniai gyvuliai.

Pagal žydų mitybos taisykles buvo galima valgyti tik atrajotojų, turinčių skeltas kanopas, taigi avių, ožkų ir galvijų, mėsą. O kiauliena buvo laikoma nešvaria, ją valgyti buvo draudžiama.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018