Pastatai ir miestai bibliniais laikais

ILIUSTRACIJA: Lachišo miesto rekonstrukcija

Į kanaaniečių kraštą atkeliavę izraelitai susidūrė su kultūra, kurioje vyravo maži ir tarpusavyje neretai besivaržantys miestai-valstybės, ir kuri XII a. pr. Kr. išgyveno savo klestėjimo viršūnę. Karalius, laikomas miesto dievybės atstovu, arba patricijų dinastija valdė pusiau laisvus ir nelaisvus gyventojus, kurių namai glaudėsi vienas prie kito ankštų miesto sienų ribose. Pragyvenimo šaltinis buvo laukai ir sodininkystė už miesto sienų, taip pat amatai ir užsienio prekyba.

Iš pradžių Kanaano krašte izraelitai apsigyveno paprastose gyvenvietėse, kurias pagal klajoklių visuomenės santvarką valdė seniūnai. Tik karalių valdymo laikotarpiu miestai ir izraelitams tapo ekonominiu, dvasiniu ir religiniu gyvenimo centru. Čia svarbiausios buvo sostinės Jeruzalė ir Samarija su karaliaus rūmais ir šventykla Jeruzalėje. Ten taip pat atsirado privilegijuotasis karališkųjų pareigūnų aukštesnysis sluoksnis, kuris prieštaravo Izraelio laisvųjų žemdirbių ūkinei ir socialinei sistemai. Pranašai, perspėdami nepasitikėti miesto sienomis ir karo vadais ir kritikuodami socialines to laikmečio negeroves, dėl klajokliško būdo ir savo ypatingo santykio su Dievu taip pat su nepasitikėjimu žvelgė ir į sėslų gyvenimo būdą. Jėzaus gyvenimas Evangelijose rodomas kaimiškoje aplinkoje. Naujajame Testamente minimi „miestai“ Nazaretas ar Kafarnaumas iš tiesų buvo kaimai. Taip pat ir dauguma palyginimų yra paimti iš žemdirbių gyvenimo. Tačiau ankstyvosios krikščionybės centras buvo miestai, kuriuose krikščionių grupės jungėsi į namų bendruomenes.