Biblijos kraštas

Biblijoje pasakojami įvykiai vyksta „Derlingojo pusmėnulio“ ruože, taip pavadintame pagal savo formą ir apsuptame dykumų; jis tęsiasi nuo Nilo per Jordaną iki Persijos įlankos.

Mesopotamija

vadinamas Tarpupis, kraštas tarp Tigro ir Eufrato upių. Šio krašto kultūros istorija siekia tolimus priešistorinius laikus; čia klestėjo turbūt seniausia semitų civilizacija, su įsikūrusiomis gyvenvietėmis ir prekybos keliais nusidriekusi iki pat Jordano slėnio. Biblijoje Mesopotamija yra svarbi protėvių istorijose, vėliau – karalių laikais, kai iš ten asirų ir babiloniečių kariuomenės prasiskverbė iki Izraelio ir Judėjos, o gyventojus išvarė į tremtį.

Egiptas

– derlingas potvynių kraštas prie Nilo, taip pat laikomas žmonijos kultūros lopšiu. Sausros ir bado metu jis tapdavo gelbstinčia priebėga aplinkinių regionų žmonėms. Protėvių tradicijoje tai taip pat buvo žinoma – pasakojama, kaip Jokūbas per savo sūnų Juozapą su visa šeima keliasi į Egiptą, kai Kanaano krašte vyrauja badas. Tačiau faraonų kraštas jų palikuoniams greitai tampa priespaudos ir vergystės simboliu.

Kanaanas

– pagrindinis biblinės istorijos kraštas, kurį šiaurėje supa Hermono kalnas, rytuose – Užjordanės stepės, pietuose – Sinajaus dykuma, o vakaruose – Viduržemio jūra. Dėl savo geografinės padėties ši teritorija buvo tarsi tiltas tarp Mesopotamijos ir Egipto didžiųjų galių, nuo kurių dėl permainingos savo istorijos nuolat tapdavo politiškai priklausoma.

Čia tarp dykumos ir jūros susitelkė didieji tarpregioniniai prekybos keliai, kertantys šalį šiaurės ir pietų kryptimis:

Via maris

, Karalių kelias, Smilkalų kelias ir kelias palei Kanaano takoskyros liniją. Tačiau susisiekimo keliais įsiverždavo ir didžiųjų galių kariuomenės. Todėl romėnai tvirtino ir savo senuosius prekybos kelius, kad ištikus krizei jų kariuomenė galėtų sureaguoti kuo greičiau.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018