Evangelijos išplitimas

FOTO: Akveduko likučiai Cezarėjoje

Prieš Jėzaus nukryžiavimą mokiniai pabėgo (Mk 14, 50). Kai kurie greičiausiai grįžo į vietoves, iš kurių buvo atvykę, dauguma – į Galilėją. Ten, prie Genezareto ežero, pirmieji išgirsta, kad Jėzus gyvas (Jn 21). Čia ir Jeruzalėje atsiranda „Nazarėjų sinagogos“ (krikščionimis juos ima vadinti tik vėliau Antiochijoje). Jėzaus sekėjai ima pamokslauti ir bendruomenės auga neįtikėtinai sparčiai.

Jokūbas,

„Jėzaus brolis“ (Mk 6, 3), ima vadovauti Jeruzalės žydų krikščionių bendruomenei (Apd 15, 13; 21, 18). Paulius jį susitinka per savo pirmąją misijų kelionę (Gal 1, 19).

Steponas

,

pirmasis krikščionių kankinys, yra vienas iš septyneto vadovaujančios tarnybos narių graikiškai kalbančioje Jeruzalės ankstyvojoje bendruomenėje. Nors ši tarnyba buvo skirta rūpintis vargšų problemomis (Apd 6, 1–7), Steponas iškyla kaip Dvasios pilnas skelbėjas (Apd 7, 2–53), kuris net ir gresiančios mirties akivaizdoje lieka nepajudinamai ištikimas savo tikėjimui.

Apie

Pilypą,

taip pat priklausiusį tai pačiai vadovaujančiai tarnybai, pasakojama, kad jį Dievo Dvasia veda keliu į Gazą, kur sutiktą Etiopijos karalienės iždo valdytoją moko tikėjimo tiesų ir pakrikštija (Apd 8, 26–39). Iš ten Pilypas traukia į šiaurę ir skelbia Evangeliją pakrantės miestuose iki Cezarėjos (Apd 8, 40).

Tačiau būtent

Petras,

pirmasis pašauktas Jėzaus mokinys, per regėjimą gauna iš pradžių jam nesuvokiamą pavedimą pakrikštyti pagonį ir ištarti šiuos įžvalgius žodžius: „Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!“ (Apd 10, 47).

Jeruzalėje vis intensyvėjant krikščionių persekiojimui, prasidėjusiam Steponą užmėčius akmenimis, daugelis išvyksta į šiaurę. Antiochijoje, trečiame pagal dydį Romos imperijos mieste, susikuria krikščionių bendruomenė, kuri šalia Jeruzalės turėjo didelės reikšmės ankstyvųjų misijų laikotarpiu. Iš čia Paulius leidžiasi į savo misijų keliones.