Patepimas: pašventinimas

Biblijoje ir žmonės, ir daiktai buvo patepami specialiu patepimo aliejumi. Tai reiškė, kad jie yra pašvenčiami Dievui, paskiriami jam tarnauti. Žodžiai „Mesijas“ (hebrajiškai „mašiah“ – „pateptasis“) ir „Kristus“ (graikiškai „christos“ – „pateptasis“) kaip tik ir yra kilę iš šio patepimo ritualo.

Kunigystės pašaukimą žmogus gaudavo gimdamas, bet patepimu dar reikėjo šį pašaukimą patvirtinti. Pavyzdžiui, Aaronas patepamas aliejumi siekiant patvirtinti jo kunigiškąją tarnystę.

Izraelio pranašai ir karaliai taip pat buvo patepami aliejumi siekiant patvirtinti jų tarnystę. Pranašas Elijas patepa savo įpėdinį Eliziejų. O kai Dievas paliepia Samueliui patepti Izraeliui karalių, šis patepa Saulių. Vėliau jis patepa karaliumi Dovydą.

Išėjimo knygoje pateikiamos daugelio skirtingų objektų patepimo taisyklės: kad būtų tinkami naudoti tarnaujant Dievui, jie turėjo būti šventi. Pasak (Išėjimo 30:22-29), pašventinti turėjo būti:

Sąvoka „Mesijas“ yra kilęs iš patepimo ritualo: hebrajiškai „mašiah“, graikiškai „christos“ ir lotyniškai „christus“ reiškia „pateptasis“. „Mesijas“ yra Dievo atstovas, pasiuntinys, atnešantis žmonėms išganymą ir turintis kunigiškų, pranašiškų bei karališkų bruožų.

Naujajame Testamente Jėzus vadinamas pateptuoju. Ankstyvojoje krikščionybėje sąvoka „Kristus“ pamažu tampa išskirtinai tik Jėzaus vardu.