Žydai

Žodis „žydas“ vartojamas įvairiai. Jis kilęs nuo Judo, vieno iš patriarcho Jokūbo sūnų, vardo. Šis žodis ženklina:

Pagal Bibliją, Judo palikuonys gyveno Judo regione, kuris Naujajame Testamente vadinamas Judėja. Jo centras buvo Jeruzalė – miestas, kurį kadaise užkariavo garsiausias Judo palikuonis Dovydas (2 Samuelio 5).

Po žydų elito tremties į Babiloniją (2 Karalių 25) jie sugrįžo į savo kraštą ir pradėjo atsitiesti valdant Persijos karaliui Kyrui bei jo įpėdiniams. Nuo šiol žydai sudarė Persijos karalystės provinciją. Mozės įstatymas buvo jų visuomenės pamatas, o Jeruzalės šventykla – centras.

Egipte ir kituose regionuose taip pat gyveno daug žydų. Kad ir kur gyvendami, jie liko ištikimi savo tikėjimui, kuris per helenistinę ir romėnų okupaciją tik stiprėjo. Taip gimė religinis pavadinimo „Judėja“ aspektas, nors hebrajų, graikų ar lotynų („yehudi“, „ioudaios“, „judaeus“) kalbose ši sąvoka nesiskiria. Angliškai žodis „žydas“ taip pat nerodo jokio skirtumo. Galima rašyti „žydas“, kai kalbame apie žydų tikėjimo žmogų, taip pat apie žmogų, priklausantį žydų tautai.

Judaizmui yra būdingi papročiai, kuriuos nustatė įstatymas. Žydai turi laikytis šabo, švenčių, valgio įstatymo, apipjaustymo ir kt. taisyklių, kalbėti atitinkamas maldas ir atlikti nurodytus ritualus. Teologinės mintys apie Dievą, kūrybą ir žmogų judaizme neatrodo griežtai nusistovėję. Izraelis ir Jeruzalė vaidina svarbų vaidmenį, tačiau skiriasi ir požiūris į „tėvynę“.