Šalys ir tautos

Amonitai buvo Amono karalystės, esančios į rytus nuo Izraelio, gyventojai, kurių sostinė buvo Rabat Amonas. Amonitai buvo giminingi izraelitams ir jų kalba nelabai skyrėsi nuo hebrajų kalbos. Jie konfliktavo su izraelitais, todėl Biblijoje jie neturi gero vardo. Pavyzdžiui, Genesis 19:30-38 pasakojama apie tai, kaip Lotas su viena iš savo dukrų kraujomaišiškai pradėjo patriarchą Ben Amį.

Graikų mitologijoje Artemidė laikoma medžioklės ir mėnulio deive bei laukinių gyvūnų valdove. Lotyniškai jos vardas yra Diana.

Ašera – kanaaniečių deivė, plačiai garbinama didžiojoje senovės Artimųjų Rytų dalyje. Senajame Testamente hebrajišku žodžiu „ašerah“ taip pat dažnai buvo vadinamas medinis stabas, stulpas – deivės simbolis.

Belis – dar vienas dievo Marduko vardas. Tai Babilono miestą globojantis dievas.

Dagonas – svarbiausias filistinų dievas. Jis turėjo šventyklą Gazoje ir Ašdode (žr. Teisėjų 16:23). Manoma, kad šventykla Ašdode egzistavo iki II a. pr. Kr. (žr. 1 Makabiejų 10:83-84).

Pasak pranašo Jeremijo 7:18 ir 44:17-18, judėjų moterys kepė paplotėlius ir degino smilkalus „Dangaus karalienei“. Jos taip pat nešė jai vyno atnašas. Ši Dangaus karalienė veikiausiai nurodo deivę Astartę.

Graikų religijoje Dikė žinoma kaip teisingumo deivė. Biblijoje ji minima Apaštalų darbų 28:4 ir vadinama „keršto deive“.

Dioskūrai Graikų mitologijoje – dievai dvyniai, Kastoras ir Polideukas. Jie buvo aukščiausiojo graikų dievo Dzeuso sūnūs.

Kaip ir dauguma kitų senovės religijų, graikų religija buvo politeistinė: garbinama daug skirtingų dievų. Vieni svarbesnių graikų dievų: Apolonas, Artemidė, Hermis ir Dzeusas (pats svarbiausias panteono dievas). Dievai buvo garbinami įvairiose vietose ir įvairiais būdais. Juos įamžino (mitų) pasakojimai, perduodami iš kartos į kartą.

Hermis – graikų dievas, Dzeuso sūnus ir Apolono pusbrolis. Jis buvo laikomas laimę ir vaisingumą teikiančiu dievu. Jis buvo vagių, pirklių globėjas ir iškalbos dievas. Jis taip pat buvo dievų pasiuntinys.

Kanaaiečiai garbino kelis dievus, iš kurių svarbiausi buvo Elis (arba Elas), Baalas, Anata, Ašera ir Astartė.

Mesopotamijoje buvo garbinami įvairūs dievai, sudarę dievų tarybą. Žmonės su dievais bendravo ženklų pagalba.

Mešos stela – atminimo akmuo, kuriame įrašus užrašė Moabo karalius Meša. Manoma, kad ši stela buvo pastatyta apie 840 m. pr. Kr.

Moabitai tai Moabo krašto gyventojų pavadinimas. Jų teritorija buvo tarp Arnono ir Zeredo upių, dabartinės Jordanijos vakaruose. Jie buvo artimai giminingi izraelitams. Jų kalba mažai skyrėsi nuo hebrajų kalbos, o jų genties dievo Kemošo samprata tam tikru atžvilgiu primena senovės izraelitų religiją.
Nors moabitai buvo artimai gimininga tauta, jie nuolat konfliktavo su izraelitais. Dėl šios priežasties Biblijoje jie turi prastą reputaciją. Taigi Genesis 19:30-38 mes skaitome apie tai, kad jų protėvį Moabą Lotas pradėjo su viena iš savo dukterų.

Nisrochas – 2 Karalių 19:37 minimo dievo vardas. Šiame tekste sakoma, jog jis yra asirų karaliaus Sanheribo dievas. Sanheribui nuėjus pagarbinti Nisrocho dievo šventykloje, jį nužudo jo paties sūnus.

Pietinė, Judo, karalystė – regiono, kurį maždaug 926 m. pr. Kr. valdė karalių Dovydo ir Saliamono palikuonys, pavadinimas. Jos sostinė buvo Jeruzalė. Tarp pietinės Judo karalystės ir šiaurinės Izraelio karalystės dažnai tvyrojo įtampa. 586 m. pr. Kr. pietinė karalystė žlugo; babiloniečiai užėmė Judo sostinę Jeruzalę ir sunaikino šventyklą.

Sandoros atliko svarbų vaidmenį senovės Artimųjų Rytų socialiniame ir politiniame gyvenime. Išsaugota daug tarptautinių sutarčių tekstų iš biblinių laikų. Šios sandoros ir sutartys yra iš šalių, supančių Senovės Izraelį, tad gali atskleisti biblinės sandoros reikšmę. Svarbiausios iš jų yra šios:

Šiaurinės, Izraelio, karalystės pavadinimą gavo regionas, apimantis dešimtį Izraelio šiaurėje įsikūrusių giminių. Šiaurės karalystė susidarė apie 926 m. pr. Kr., po Saliamono mirties. Tarp šiaurinės Izraelio karalystės ir Pietinės Judo karalystės dažnai tvyrojo įtampa. 722 m. pr. Kr. asirams užkariavus sostinę Samariją šiaurinė karalystė žlugo.

Tamūzas Mesopotamijos religijoje buvo augalų vegetacijos ir derlingumo dievas. Tikėta, kad šis dievas vidurvasarį (užeinant sausroms) miršta ir po kelių mėnesių (augalų vegetacijos pradžioje) prisikelia.