Levantas

Levantas – vietovė Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje, tarp Anatolijos (dabartinės Turkijos) ir Egipto. Šią teritoriją sudaro dabartinės Izraelio, Sirijos, Jordanijos, Libano, Kipro ir dalies Pietų Turkijos šalys. Šis terminas ypač vartojamas archeologijoje ir istorijoje.

Senovės regionas

Šio regiono apibrėžtis pateikiama jau Biblijoje (žr. Pradžios 15:18-21 ir Jozuės 1:1-4), taip pat senovės Egipto ir Mesopotamijos šaltiniuose. Persijos laikotarpiu ši vietovė įgijo satrapijos (t. y. rajono) statusą, o helenistiniu laikotarpiu tai buvo provincija, vadinama Sirija.

Pavadinimo reikšmė

Šio pavadinimo reikšmė yra susijusi su lotynišku žodžiu „levare“ – „kilti, tekėti“. Tad Levantas yra „kraštas, kur teka saulė“.

Strateginė padėtis

Senovėje Levantas buvo svarbus dėl savo strateginės padėties. Ši vietovė sudarė sausumos tiltą tarp didžiųjų galybių: Egipto vakaruose ir Mesopotamijos rytuose. Vienintelis alternatyvus kelias iš Egipto į Mesopotamiją ir atvirkščiai buvo nesvetinga Arabijos dykuma. Visi, norintys keliauti nuo šiaurinės Viduržemio jūros pakrantės link pietinės, būtų mieliau ėję per Levantą; vienintelis alternatyvus maršrutas šiuo atveju buvo jūra.


Taigi Levantas buvo ne tik keliautojų ir prekybininkų tranzito zona, bet ir kariuomenės žygių kelias. Bet kuri didžioji senovės Artimųjų Rytų politinė jėga buvo suinteresuota perimti Levanto kontrolę.

Šiaurės ir Pietų Levantas

Šiaurinė Levanto dalis dažnai atskiriama nuo pietinės:

  • Šiaurinis Levantas: šiandienė Sirija ir šiaurinis Libanas. Šioje teritorijoje driekėsi senovės Sirija. Ten gyvenusios tautos bėgant amžiams pasikeitė. Tarp kitų gyventojų buvo amoritai, kanaaniečiai, finikiečiai ir aramėjai.
  • Pietinis Levantas: šiandienis Izraelis, palestiniečių vietovės, Jordanija ir pietinis Libanas. Senojo Testamento laikais tai buvo Izraelio ir Judo žemės, Finikijos ir, į rytus nuo Jordano, Amono, Moabo bei Edomo žemės.

Kitos šios vietovės ribos

Kitos Levanto ribos:

  • Kanaanas: tai Levanto pavadinimas antrajame tūkstantmetyje pr. Kr., kai šioje vietovėje dar daugiausia gyveno kanaaniečiai. Tai truko iki XII a. pr. Kr. Paskui pietinę Kanaano dalį okupavo izraelitai. Taigi mes jau kalbame ne apie Kanaaną, o apie Izraelį pietuose ir Finikiją šiaurėje. Nuo to laiko Kanaanas, kaip geografinis vietovės pavadinimas, vartojamas mažiau.
  • Palestina arba Sirija-Palestina: nuo III a. pr. Kr. Seleukidai Levantą vadino Sirija. Tokią praktiką perėmė graikai ir romėnai. Palestinos pavadinimas kilęs iš termino „Peleset“, randamo jau XII a. pr. Kr. tekstuose. Jis taip pat minimas Biblijoje kalbant apie filistinų valdomą teritoriją (Filistiją). Pats terminas „Palestina“ pirmą kartą randamas Herodoto raštuose (V a. pr. Kr.). Jis rašo, kad Palestina yra Sirijos dalis, įskaitant Judo kalnus ir Jordanijos slėnį. 135 m. imperatorius Adrianas Judėjos provinciją sujungė su keliomis kitomis vietovėmis į didesnę provinciją, kurią pavadino „Sirija-Palestina“.

Termino „Palestina“ trūkumas tas, kad daugeliui nūdienos žmonių ji susijusi su politinėmis įtampomis, nors iš pradžių „Palestina“ nieko bendra su politika neturėjo.

Na štai - ir atėjo laikas prenumeratai :)

Už 12€ per metus klausykite Audio Naująjį Testamentą, lyginkite visus čia pateiktus Biblijos vertimus, skaitykite visą Biblijos Žinyną, tyrinėkite jo žemėlapius, kopijuokite Biblijos tekstą asmeniniams tikslams.

Prenumeratą įsigysite  >> spausdami čia <<

 

 

Bible Society of Lithuaniav.4.18.14
draugaukime