Gnosticizmas

Gnosticizmas – grupės krikščionių religinė srovė, atsiradusi II a. po Kr. Žodis „gnosticizmas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „gnosis“, reiškiančio „žinias“, „įžvalgas“ ir „žinojimą“.

Šie krikščionys jautė turintys ypatingų žinių apie Dievą, pasaulį ir sielą. Šiuo požiūriu Dievas ir dvasinė realybė yra pranašesni, o tai, kas fiziška ir apčiuopiama, yra blogis. Pasaulis yra netobula vieta, o kūrinija – blogio dievybės darbas. Tikrasis Dievas yra tas, kurį atskleidžia Jėzus. Jis yra tobulas Dievas, dvasia.

Anot gnosticizmo, kiekvienas žmogus turi dievišką elementą. Jūs turite suvokti savo dieviškąją kilmę ir atrasti dieviškąjį elementą savyje bei gyventi tai atspindintį gyvenimą, kad be žemiškų suvaržymų galėtumėte gyventi kaip laisvas žmogus. Pasak šių krikščionių, Jėzus Kristus kaip tik ir parodė šį išganymo kelią.

Daugelis gnostikų tikėjo dviem dievais. Vienas – tobulas, aukščiausias Dievas, kurį apreiškė Jėzus, o kitas – žemesnis dievas, pasaulio kūrėjas ir valdovas, Senojo Testamento Dievas. Aukščiausiasis Dievas atstovauja dvasiniam pasauliui, žemesnysis dievas susijęs su fiziniu pasauliu.

Iš pradžių krikščionys buvo judaizmo dalis. Pirmieji Jėzaus pasekėjai buvo žydai, o jų „Biblija“ buvo Senasis Testamentas. Senąjį Testamentą jie skaitė kaip pranašystę apie Jėzų.

Tačiau pirmojo amžiaus pabaigoje krikščionybė nuo judaizmo atsiskyrė ir tapo savarankiška religija. Naujieji krikščionys, ne žydų kilmės, tikėjo Jėzumi kaip Dievo Sūnumi, bet Senasis Testamentas jiems kėlė daugybę klausimų ir buvo nesuprantamas. Tai atvėrė galimybę manyti, jog Senojo Testamento Dievas iš tikrųjų yra visiškai kitoks nei Jėzaus Dievas.

Gnostines idėjas antrajame ir trečiajame amžiuje aršiai ginčijo Bažnyčios Tėvai – ortodoksinės krikščionybės dvasiniai vadovai. Dėl šios priežasties dauguma krikščioniškų gnostinių tekstų buvo prarasta.