Paulius ir žydai

Paulius stengiasi atversti kuo daugiau žmonių. Šiuo atžvilgiu jis nedaro skirtumo tarp žydų ir ne žydų. Jis visiems skelbia, kad Dievas juos išgelbės, jei tik šie įtikės į Jėzų Kristų.

Daugelis ne žydų į krikščionių tikėjimą ateina Pauliaus dėka, per jo skelbiamą žinią. Tačiau dauguma žydų vis tik nesiklauso, ką Paulius skelbia, ir atmeta jo žinią.

Kitaip nei dauguma to meto žydų, Paulius mano, kad Dievas yra ne tik žydų, bet ir pagonių Dievas. Dievui visi žmonės yra lygūs. Todėl Evangelija turi būti skelbiama visiems (Romiečiams 3:27-30).

Paulius visuomet stengiasi prisitaikyti prie žmonių, su kuriais bendrauja. Tai, jo manymu, padidina tikimybę, kad žmonės jo klausysis. Todėl būdamas su pagonimis ir skelbdamas jiems Evangeliją Paulius nepaiso žydų įstatymo. Bet būdamas su žydais jis ištikimai laikosi visų žydų teisės normų (1 Korintiečių 9:19-23).

Daugelis ne žydų klausosi Pauliaus žodžių ir priima krikščionių tikėjimą. Jie džiaugiasi, kad Dievas juos išgelbės ir jie turės amžinąjį gyvenimą. Be to, Paulius jiems sako, kad jiems nereikia laikytis žydų įstatymo. Pavyzdžiui, jie nebūtinai turi būti apipjaustyti.

Tačiau dauguma žydų Pauliaus nesiklauso. Jie mano, kad Dievas juos jau išgelbėjo ir jie yra Dievo tauta, todėl visais įmanomais būdais stengiasi laikytis žydų įstatymo (Romiečiams 3:21-31). Todėl jie mano, kad Pauliaus žinia yra visiškai neteisinga.

Pauliui labai liūdna, kad dauguma žydų atsisako tikėti į Jėzų Kristų (Romiečiams 9:1-3). Tačiau jis lieka įsitikinęs, kad kada nors žydų tauta taip pat atsivers ir bus Dievo išgelbėta (Romiečiams 11:25-27).