Abraomas

Abraomas yra vienas iš Izraelio tautos patriarchų. Dievas Abraomui liepia palikti savo giminę ir išvykti į Kanaano kraštą. Abraomas būdamas labai senas, Kanaano krašte susilaukia sūnaus, Izaoko. Per šį sūnų išsipildo Dievo pažadas, kad Abraomas bus didžios tautos protėvis.

Abraomas pirmiausia yra vadinamas „Abromu“. Tai reiškia „ išaukštintas (dieviškasis) tėvas“. Vėliau jis gauna iš Dievo Abraomo vardą ({Genesis 17:5%}). Šis vardas reiškia „daugelio tautų protėvis“.

Abramo šeima palieka Urą, chaldėjų miestą, ir išvyksta į Kanaano kraštą. Dalis šeimos lieka Harane. Tik Abramas su žmona Saraja ir sūnėnu Lotu keliauja į Kanaaną.

Abromas ir Saraja neturi vaikų. Vis dėlto Dievas duoda pažadą, kad jie susilauks daug palikuonių. Štai kodėl jiems suteikiami nauji vardai: Abraomas ir Sara.

Kadangi Sara ilgą laiką buvo nevaisinga, ji atiduoda savo vergę Hagarą kaip žmoną Abraomui, kad ši su Abraomu susilauktų vaiko. Bet Hagaros sūnus Izmaelis nėra tas vaikas, kurį pažadėjo Dievas. Abraomui būnant šimto metų, jis su Sara susilaukia sūnaus Izoko.

Pagal Genesis 25:1-2 knygą, po Saros mirties Abraomas vedė kitą moterį, vardu Ketūra. Ji jam pagimdė dar šešis sūnus. Abraomas šiems sūnums paskiria dovanų ir išsiunčia, kad Izaokui nereikėtų dalintis savo palikimu.

Izaokas yra tas sūnus, kurį Dievas pažadėjo Abraomui. Tačiau Dievas įsako Abraomui paaukoti Izaoką. Abraomas nusprendžia atlikti šią mįslingą užduotį, tačiau prieš pat užmušdamas Izaoką, iš dangaus jis išgirsta balsą, sakantį: „Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo“ (Genesis 22:12). Tuomet Abraomas prieš save pamato aviną, kurį paaukoja vietoj savo sūnaus.

Naujajame Testamente Abraomas vaizduojamas kaip visų tikinčiųjų pavyzdys. Paulius dėl Abraomo didžio tikėjimo Dievu jame įžvelgia didžiulį pavyzdį (Romans 4:1-25; Galatians 3: 6-29). Abraomas buvo išgelbėtas ne dėl savo gerų darbų, bet todėl, kad tikėjo Dievu.