Ketvirta knyga
1Dievo žmogaus Mozės malda.
Viešpatie, tu buvai mūsų užuovėja
per kartų kartas.
2Pirma, negu kalnai užgimė,
ir žemę bei pasaulį pagimdei,
tu esi Dievas nuo amžių per amžius.
3Tu grąžini mus į dulkes,
sakydamas: „Grįžkite, mirtingieji“.
4Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena,
lyg vakarykštė diena, jau praėjusi,
lyg viena nakties sargyba.
5Tu užbaigi žmonių gyvenimą miegu;
jie lyg žolė, kuri auštant išdygsta,
6rytą sužaliuoja ir žydi,
o vakare nuvysta ir nudžiūsta.
7Juk mes tavo įniršio naikinami,
dėl tavo pykčio mus apima baimė.
8Tu pasidėjai mūsų kaltes prieš save,
savo veido šviesoje slaptąsias mūsų nuodėmes.
9Juk visos mūsų dienos praeina tavo pyktyje,
mes baigiame gyvenimo metus su atodūsiu.
10Gyvename septynias dešimtis metų,
o jei tvirtesni, tai gal ir visas aštuonias.
Bet tų metų dauguma – tik triūsas ir vargas;
jie greitai prabėga, ir mes išskubame.
11Kas gali perprasti tavo įniršio jėgą?
Tavo pyktis prilygsta tavo pagarbiai baimei.
12Tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas,
kad įgytume išmintingą širdį.
13Sugrįžk, VIEŠPATIE! Kiek ilgai?
Elkis gailestingai su savo tarnais!
14Auštant pasotink mus savo gerumu,
kad giedotume iš džiaugsmo per visas savo dienas.
15Duok mums tiek laimės, kiek davei liūdesio
per visus mūsų nelaimių metus.
16Leisk mums, tavo tarnams, regėti tavo didingus darbus,
leisk mūsų palikuonims matyti tavo garbingą galybę.
17Tebūna Viešpaties, mūsų Dievo, malonė su mumis!
Padaryk mums sėkmingą mūsų rankų darbą,
padaryk sėkmingą mūsų rankų darbą!
