10O dabar mus atstūmei, užtraukei gėdą,
nebežygiuoji daugiau su mūsų kariuomene į mūšį.
11Tu privertei mus bėgti nuo priešų,
mūsų užpuolikai mus plėšia kiek norėdami.
12Tu paženklinai mus kaip avis pjovimui,
išblaškei mus tautose.
13Tu pardavei savo tautą už niekus,
neturėjai pelno juos pardavęs.
14Tu išstatei mus kaimynų pajuokai,
visų aplinkinių paniekai ir pasityčiojimui.
15Tu padarei mus pašaipos priežodžiu pagonims,
pajuokos daiktu tautoms.
16Nuolatos jaučiu savo negarbę,
iš gėdos rausta man veidas
17nuo dergiančių užgauliotojo žodžių,
nuo kerštingų priešo žvilgsnių.
18Visa tai mus užgriuvo,
nors mes tavęs neužmiršome,
nei buvome neištikimi tavo Sandorai.
19Mūsų širdis nenusigręžė,
nė mūsų žingsniai nenukrypo nuo tavo kelio,
20nors palikai mus bejėgius šakalų lindynėje
ir apgaubei mirtina tamsa.
21Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą
ar tiesę rankas į svetimą dievą,
22argi Dievas būtų to neatidengęs?
Juk jis žino širdies paslaptis!
23Juk dėl tavęs mes esame nuolat žudomi,
su mumis elgiamasi
kaip su pjovimui skirtomis avimis.
24Atsibusk, VIEŠPATIE! Kodėl miegi?
Kelkis, neatmesk mūsų amžinai!
25Kam slepi savo veidą?
Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą?
26Juk mes gulime kniūbsti dulkėse
ir nebegalime pakilti nuo žemės.
27Pakilk, ateik mums padėti,
atpirk mus dėl savo ištikimosios meilės!
