1Asafo psalmė.
Dievas, VIEŠPATS Dievas, kalba,
jis sušaukia visą žemę nuo Rytų ligi Vakarų.
2Iš Siono, grožio viršūnės,
Dievas švyti.
3Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai;
pirma jo – ryjanti ugnis,
aplink jį – smarki audra.
4Jis pasišaukia dangų ir žemę
savo tautos teismui.
5„Atveskite man ištikimuosius,
kurie atnašaudami auką sudarė Sandorą su manimi!“
6Tada dangus skelbia jo teisumą,
nes pats Dievas yra teisėjas. Sela.
7„Klausykis, mano tauta, aš kalbėsiu,
Izraeli, aš kaltinsiu tave.
Aš Dievas, tavo Dievas.
8Peikiu jus ne dėl jūsų aukų,
nes jūsų deginamąsias aukas visuomet matau.
9Neimu iš jūsų ūkio jokio jaučio
ar ožio iš jūsų gardų.
10Juk man priklauso visi gyvūnai miške,
galvijai ant tūkstančio kalvų.
11Žinau visus laukinius paukščius;
visa, kas juda laukuose, yra mano.
12Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau,
nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame.
13Argi aš valgau jaučių mėsą
ar geriu ožių kraują?
14Atnašauk Dievui bendravimo auką
ir vykdyk savo įžadus Aukščiausiajam.
15Šaukis manęs vargo dieną;
išgelbėsiu tave, ir tu mane šlovinsi“.
16Bet nedorėliui Dievas sako:
„Kokią teisę turi kartoti mano įstatus
ir kalbėti apie mano Sandorą!
17Juk nekenti mano auklėjimo
ir atmeti mano įsakus.
18Vagį pamatęs, tampi jo bendru
ir bičiuliaujiesi su tais, kurie svetimauja.
19Savo lūpoms davei valią piktam,
tavo liežuvis skleidžia apgaulę.
20Sėdi ir apkalbi savo brolį,
šmeiži savo motinos vaiką.
21Visa tai padarei, bet aš nieko nesakiau,
ir tu manei, kad aš esu toks, kaip tu.
Tad dabar tave peikiu ir kaltinu.
22Tad suvokite tai, užmirštantieji Dievą,
antraip jus suplėšysiu,
ir nebus kas jus išgelbėtų.
23Kas aukoja bendravimo auką, mane pagerbia,
ir tam, kuris taiso savo kelią,
aš parodysiu Dievo išganymą“.
