1Ir pradėjo Jėzus kalbėti jiems palyginimais: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį ūkininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. 2Atėjus metui, jis nusiuntė pas ūkininkus tarną atsiimti iš ūkininkų savosios vaisių dalies. 3Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. 4Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. 5Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė, ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė. 6Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. 7Bet ūkininkai ėmė tartis: ‘Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas’. 8Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno. 9Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys ūkininkus ir atiduos vynuogyną kitiems. 10Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.
11Tai Viešpaties padaryta,
ir mūsų akims tai nuostabą kelia“.
12Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad palikę jį pasitraukė.
