1Paskui ėmiausi svarstyti visus smurto veiksmus, atliekamus po saule. Mačiau nuskriaustųjų ašaras. Nebuvo, kas juos paguostų! Iš jų engėjų rankos kyla smurtas, ir nėra kam juos paguosti! 2Mirusiuosius, jau seniai susitikusius su mirtimi, laikiau laimingesniais už tuos, kurie dar turi gyventi. 3Laimingesnis už vienus ir kitus tas, kuris dar nėra gimęs ir matęs nedorų darbų, daromų po saule.
4Pastebėjau, kad visas triūsas ir darbo įgūdžiai kyla iš žmogaus pavydo artimui. Tai irgi migla ir vėjų vaikymasis!
5Kvailasis sudeda rankas
ir minta savo kūnu.
6Geriau viena sauja su poilsiu,
negu dvi saujos su triūsu
ir vėjų vaikymusi!
7Mačiau ir kitą pavyzdį miglos po saule – 8vienišą žmogų be jokio bičiulio, be sūnaus ir be brolio. Tačiau visam jo triūsui nėra galo, ir jo akys nepasisotina turtais. „Kam gi triūsiu, – klausia jis savęs, – atsisakydamas pasitenkinimo?“ Tai irgi migla ir blogas užsiėmimas!
9Dviem geriau negu vienam, nes jie gauna didesnį atlygį už savo triūsą. 10Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti. Vargas vienišam žmogui! Juk kai jis suklumpa, nėra kam jį pakelti. 11Panašiai dviese, miegodami kartu, šildo vienas kitą. O kaip gali vienas miegodamas šiltai jaustis? 12Vienišą žmogų lengva įveikti, du gali vienam sėkmingai pasipriešinti. Trilinką virvę nutraukti nelengva.
