1Mokytojo, Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus, žodžiai.
Žmogaus triūsas beprasmis
2Miglų migla! – sako Mokytojas.
Miglų migla! Viskas migla!
3Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso,
kuriuo jis triūsia po saule?
4Viena karta nueina, kita ateina,
bet žemė amžinai lieka ta pati.
5Saulė teka ir leidžiasi,
skubėdama į vietą, iš kurios pateka.
6Vėjas pučia į pietus,
paskui sukasi šiaurės link.
Vis sukasi ir sukasi vėjas,
grįždamas į tą patį sukinį.
7Visos upės nuolat teka į jūrą,
tačiau jūra niekada nebūna pilna.
Į vietą, iš kurios išteka,
upės vėl suteka.
8Visi dalykai labiau varginantys,
negu žmogus gali pasakyti.
Akis žiūrėdama nepasisotina,
ausis klausydama neprisipildo.
9Kas buvo, tas vėl bus;
kas įvyko, tai vėl įvyks.
Po saule nieko nėra nauja!
10Kartais apie kokį nors dalyką sakoma:
„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“
Betgi tas dalykas jau buvo
šimtmečiais prieš mus.
11Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų,
taip ateities dienomis būsiančių dalykų
neatmins vėliau gyvensiantys žmonės.
