32Panašiai, jei svetimtautis, nepriklausantis tavo tautai Izraeliui, ateitų iš tolimos šalies, vedamas tavo didžio vardo, galingos rankos ir tvirto peties, ir melstųsi prie šių Namų, 33išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik, ko tik svetimtautis prašo, idant visos žemės tautos pažintų tavo vardą ir garbintų tave, kaip daro tavo tauta Izraelis, ir žinotų, kad tavo vardu vadinami šie Namai, kuriuos pastačiau.
34Kai tavo tauta eis į žygį prieš savo priešą, kad ir kokiu keliu tu juos besiųstum, ir melsis VIEŠPAČIUI, atsisukę į miestą, kurį tu išsirinkai, ir į Namus, kuriuos tavo vardui pastačiau, 35išklausyk danguje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą.
36Kai jie tau nusidės, nes nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, ir tu supykęs atiduosi juos priešui, kad būtų išvesti toli ar arti į priešo kraštą, 37jeigu krašte, į kurį buvo išvesti, jie paims į širdį, atsivers ir maldaus tavęs savo nelaisvės šalyje, sakydami: ‘Nusidėjome, užsitraukėme kaltę, nedorai elgėmės’, – 38jeigu jie grįš pas tave visa širdimi ir visa gyvastimi savo nelaisvės krašte, į kurį buvo išvesti, ir melsis atsigręžę į kraštą, kurį tu davei jų protėviams, į miestą, kurį esi išsirinkęs, ir į Namus, kuriuos pastačiau tavo vardui, 39išklausyk savo dangaus buveinėje jų maldą ir prašymus, palaikyk jų reikalą ir atleisk tau nusidėjusiems savo žmonėms. 40Tad dabar, mano Dieve, tavo akys tebūna atviros ir tavo ausys atidžios maldai iš šios vietos!
41Tad dabar, VIEŠPATIE Dieve, pakilk
ir ženk, tu ir tavo galingoji Skrynia,
į savo poilsio vietą.
Išganymu teapsivelka
tavo kunigai, VIEŠPATIE Dieve;
tavo gerumu tesidžiaugia
tau ištikimieji, VIEŠPATIE Dieve.
42VIEŠPATIE Dieve, neatmesk savo pateptojo,
atsimink savo ištikimąją meilę savo tarnui Dovydui!“
