1Dar pasakysiu: kol paveldėtojas nepilnametis, jis nieku nesiskiria nuo vergo, nors yra visa ko šeimininkas; 2jis esti globėjų ir prievaizdų valdžioje iki tėvo nustatyto meto. 3Taip buvo ir mums: kol buvome nepilnamečiai, turėjome vergauti pasaulio pradmenims. 4Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui, 5kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. 6Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ 7Tad tu jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas.
8Kitados, dar nepažindami Dievo, jūs vergavote dievams, kurie iš tikro jokie dievai. 9Bet dabar, pažinę Dievą arba, geriau sakant, Dievo pažinti, kaipgi jūs galite grįžti prie menkų ir vargingų pradmenų, kuriems ir vėl norite vergauti?! 10Jūs laikotės dienų, mėnesių, laikotarpių, metų... 11Aš tikrai baiminuosi dėl jūsų: kad kartais nebūčiau veltui triūsęs jūsų labui.
