19Todėl, karaliau Agripa, negalėjau būti neklusnus dangaus apreiškimui. 20Iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visoje Judėjoje ir pagonijoje ėmiau skelbti, kad žmonės atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi atsivertimą liudijančių darbų.
21Už tai žydai sugriebė mane šventykloje ir mėgino užmušti. 22Bet, Dievo padedamas, iki šios dienos aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė, 23būtent, jog Mesijas kentės, jog, pirmutinis prisikėlęs iš numirusių, paskelbs šviesą tautai ir pagonims“.
Klausytojų atsiliepimai
24Jam taip aiškinant, Festas garsiai sušuko: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto“. 25Paulius atsiliepė: „Ne, nesikraustau iš galvos, prakilnusis Festai, bet kalbu tiesos ir sveiko proto žodžius. 26Šiuos dalykus žino karalius, kuriam aš taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, juoba kad šitai dėjosi ne kur nors užkampyje. 27Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Aš žinau, kad tiki“. 28Agripa atsakė: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti...“ 29Paulius palinkėjo: „Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!“
30Tuomet pakilo karalius, valdytojas, Berenikė ir kiti svečiai. 31Išeidami jie kalbėjosi: „Šitas žmogus niekuo nenusipelnė mirties ar pančių“. 32Agripa Festui pareiškė: „Būtų buvę galima paleisti šį žmogų, jeigu jis nebūtų šaukęsis ciesoriaus“.
