17Atsibusk, atsibusk!
Atsikelk, Jeruzale!
Tu gėrei pykčio taurę, kurią laikė VIEŠPATIES ranka,
išgėrei iki dugno indą, svaigiąją taurę!
18Iš visų jos pagimdytų sūnų
nėra kam ja rūpintis,
iš visų jos išaugintų sūnų
nėra kam paimti ją už rankos!
19Abi šios nelaimės prislėgė tave!
Kas tave užjaus?
Nuniokojimas ir sunaikinimas,
badas ir kalavijas!
Kas tave paguos?
20Tavo sūnūs nualpę,
jie guli visur gatvių kampuose,
kaip stirnos medžiotojo pinklėse,
apsvaigę nuo VIEŠPATIES pykčio,
įveikti tavo Dievo įniršio.
21Bet dabar klausykis, nelaimingoji!
Tu apsvaigusi, bet ne nuo vyno!
22Taip kalba VIEŠPATS, tavo Valdovas ir Dievas,
ginantis savo tautą:
„Žiūrėk, aš imu tau iš rankos svaigiąją taurę.
Iš mano pykčio indo tu daugiau nebegersi.
23Paduosiu ją į rankas tavo kankintojams, sakiusiems tau:
‘Gulk ant žemės, kad galėtume sutrypti tave!’
Savo nugarą tu pavertei grindiniu, gatve praeiviams“.
