Gruodžio 1 - Izaijo 1, 1-17

₂Klausykitės, dangūs! Išgirsk, žeme!

Tai VIEŠPATS kalba:

„Užauginau, išauklėjau vaikus,

o jie sukilo prieš mane!

₃Jautis pažįsta savo savininką,

ir asilas – savo šeimininko ėdžias;

tik Izraelis nežino,

mano tauta nesupranta“.

₄Ak nuodėminga tauta,

žmonės, apsikrovę nedorybėmis,

piktadarių palikuonys,

ištvirkę vaikai!

Jie paliko VIEŠPATĮ,

atmetė Izraelio Šventąjį,

atsuko jam nugarą.

₅Kodėl vis dar norite būti mušami,

kodėl nesiliaujate erzinti?

Visa galva pasiligojusi,

visa širdis alpstanti.

₆Nuo kojų padų iki viršugalvio

neturite jūs sveikos vietos.

Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos,

nevalytos, netvarstytos, aliejumi nepateptos.

₇Jūsų šalis – tyrai,

jūsų miestai sunaikinti ugnies;

svetimieji jums regint ryja jūsų žemės derlių;

ji – tyrai, lyg sunaikintoji Sodoma.

₈Siono duktė dabar

lyg trobelė vynuogyne,

lyg pašiūrė moliūgų sklype,

lyg priešų apgultas miestas.

₉Jeigu Galybių VIEŠPATS

nebūtų palikęs mums skurdaus likučio,

mes būtume tarsi Sodoma,

būtume panašūs į Gomorą.

₁₀Klausykitės VIEŠPATIES žodžio,

Sodomos valdovai,

išgirskite, ko mūsų Dievas moko,

Gomoros žmonės!

₁₁„Negi man reikia jūsų aukų gausybės? –

sako VIEŠPATS. –

Man jau įgriso jūsų deginami avinai

ir penimų veršių taukai;

neteikia man malonumo

jaučių, avių ir ožių kraujas.

₁₂Kai ateinate pamatyti mano veido,

ar prašo to kas iš jūsų?

₁₃Netrypkite daugiau mano prieangių!

Liaukitės aukoti bevertes atnašas,

smilkalai kelia man pasibjaurėjimą.

Jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo,

iškilmių su piktais darbais aš negaliu pakęsti.

₁₄Jūsų jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi;

jie man našta,

kurią pailsau nešti.

₁₅Kai jūs tiesite rankas,

aš nukreipsiu savo akis nuo jūsų.

Net jei ilgai melsitės,

aš jūsų negirdėsiu.

Jūsų rankos kruvinos!

₁₆Nusiplaukite ir būkite švarūs!

Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių,

liaukitės darę pikta,

₁₇mokykitės daryti gera.

Atsidėkite teisingumui,

padėkite engiamajam,

užstokite našlaitį,

ginkite našlės bylą“.