31Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti. 32O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“ 33Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“. 34Jėzus atsakė:
„Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta:
Aš tariau: jūs esate dievai!?
35Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos,
kuriems skirtas Dievo žodis,
ir Raštas negali būti panaikintas.
36Tad kaip jūs galite sakyti
tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin:
‘Tu piktžodžiauji’, –
kai jis pareiškė:
‘Aš – Dievo Sūnus!’?
37Jei aš nedarau savo Tėvo darbų,
netikėkite manimi!
38O jeigu darau ir manimi netikite,
tikėkite darbais,
kad pažintumėte ir suprastumėte,
jog Tėvas manyje ir aš jame“.
39Jie dar kartą mėgino jį suimti, bet jis ištrūko jiems iš rankų. 40Jėzus vėl pasitraukė į Užjordanę, kur anksčiau krikštijo Jonas, ir apsistojo tenai. 41Daugelis ėjo pas jį ir kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė“. 42Ir daugelis įtikėjo jį tame krašte.
