25Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himną. Kiti kaliniai klausėsi. 26Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai. 27Viršininkas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją norėdamas nusižudyti: jis pamanė, jog kaliniai pabėgę. 28Bet Paulius garsiai sušuko: „Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čionai“.
29Pasiprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas virpėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų. 30Paskui, išsivedęs juos į kiemą, klausė: „Viešpačiai, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ 31Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“. 32Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams. 33Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos su savimi, nuplovė jų žaizdas ir nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą. 34Nusivedęs į savo namus, jis pakvietė juos prie stalo ir su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą.