Naujojo Testamento knygos
Apaštalo Pauliaus laiškai
Pauliaus rašyti laiškai krikščionių grupėms ir bendruomenėms yra seniausi Naujojo Testamento tekstai. Apie 50-uosius metus jis parašo laišką tesalonikiečiams. Tik po 20 metų atsiranda pirmoji Evangelija (pagal Morkų). Trylikoje laiškų Paulius minimas kaip autorius. Tačiau kai kurių laiškų autorystė jam tik priskiriama, pasinaudojant apaštalo autoritetu (dažnas reiškinys Antikoje). Šių laiškų autorius tikrai yra pats Paulius:
Apreiškimas Jonui
ILIUSTRACIJA: Keturi raiteliai (A. Dore) vaizduoja Apreiškimo 6, 1-8 .
Evangelijos ir Apaštalų darbai
Naujasis Testamentas prasideda nuo keturių Evangelijų. Žodis „Evangelija“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „geroji žinia“, „geroji naujiena“. Turima galvoje Geroji Žinia apie Jėzaus Kristaus atėjimą į šį pasaulį, Jo mokymą ir darbus, Jo mirtį ir Prisikėlimą ir apie misiją, kurią Jis pavedė savo sekėjams ateityje. Pirmieji krikščionys žodį „Evangelija“ vartojo, norėdami trumpai nusakyti šią žinią apie išganomąjį Dievo veikimą per Jėzų Kristų. Tuo remdamasis, Morkus greičiausiai buvo pirmasis, savo išsamų pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą pavadinęs „Evangelija“. Vėliau ir kitų autorių (Mato, Luko ir Jono) pateikti pasakojimai buvo pavadinti taip pat. Morkus savo Evangelija įvedė visiškai naują literatūros rūšį. Jo ypatingas nuopelnas yra tas, kad jis sujungė į vieną pasakojimą atskiras ar į mažus rinkinius surinktas istorijas apie Jėzų ir Jo Kančios istoriją.
Kiti Naujojo Testamento laiškai
Kiti Naujojo Testamento laiškai skirti ne konkrečiai bendruomenei, o visai Bažnyčiai. Todėl jie vadinami „visuotiniais laiškais“ (gr. katholiké – „skirta visiems“). Juose galima gerai pamatyti krikščionybės vystymąsi iki pirmojo amžiaus pabaigos. Daugumoje laiškų pavadinimų nurodytos išskirtinės ankstyvosios Bažnyčios asmenybės (Petras, Jokūbas, Judas, Jonas), tačiau yra ir manančiųjų, kad autoriai yra anonimiški misionieriai ir bendruomenės vyresnieji, o autorystė priskiriama didžiųjų apaštalų autoritetui.
