Dievo žodis žmogaus žodyje

Judaizme ir krikščionybėje Biblija vadinama „Dievo žodžiu“ ir „Šventuoju Raštu“. Ar Dievas Bibliją „padiktavo“ pažodžiui? Dalis teksto, ypač Mozės bei pranašų knygose yra padiktuota, bet kiti pasakojimai atskleidžia, kad Dievas neapsiribojo vien diktavimu. Pavyzdžiui, Evangelijos pagal Luką pradžioje atvirai pasakojama apie kitų žmonių bandymus aprašyti Jėzaus istoriją. Todėl Evangelijos autorius teigia nusprendęs „rūpestingai viską nuo pradžios“ pats ištirti ir surašyti „sutvarkytą pasakojimą“ (Lk 1, 3). Taigi kas Bibliją paverčia „Dievo žodžiu“?

Kai kurios patirtys, tarsi langai, įprastą mūsų gyvenimo tikrovę netikėtai parodo visai kitaip, nei iki šiol. Jos staiga leidžia įžvelgti pagrindą, kuriuo remiamasi, ir prasmę, kurios neįmanoma prarasti: Dievo ranką, kurioje yra visas pasaulis ir kiekviena gyvybė. Tokios patirtys ne visada būna vien malonios. Daug žmonių Dievo artumą ypač stipriai išgyvena per kančią, kai kurie būna nieko nežinoję apie Biblijos skelbiamą Žinią. Daugelyje Biblijos vietų pasakojama apie panašias patirtis. Ir šiandien, kiekvienas atvira širdimi besigilinantis į Bibliją žmogus gali pats patirti, kad Dievas jam kalba. Tada skaitomi žodžiai tampa išganinga žinia, vaduojančia iš baimių ir abejonių, suteikiančia gyvenimui tvirtą atramą. Taigi, žvelgiant iš šios perspektyvos, Biblija yra Dievo Žodis ir Šventasis Raštas.

Kartu šį Žodį įmanoma išgirsti ir išgyventi ir per žmonių žodžius. Kai kurie Biblijos autoriai pabrėžia, kad tai, ką jie kalba, yra Žinia, kurią jiems patikėjo Dievas. Tai, aišku, labiausiai tinka kalbant apie pranašus. Pranašas Ezechielis pasakoja, ką jam liepė Dievas: „Žmogau, eik į Izraelio namus ir kalbėk jiems mano žodžiais“ (Ez 3, 4). Bet net ir tada, kai kalbama apie neva visiškai pasaulietiškus reikalus, kaip daugelyje Senojo Testamento vietų, jie vis tiek buvo užrašyti, nes žmonės per juos atpažino Dievo veikimą, o papasakota istorija gali atverti kitų akis Dievo veikimui jų gyvenime.