Jerichas

Jerichas – vienas seniausių miestų Artimuosiuose Rytuose, įsikūręs vakarinėje Jordano pusėje, netoli Jeruzalės. Jerichas geriausiai žinomas kaip miestas, kurio sienos griuvo izraelitams kelis kartus aplink jį einant. Naujajame Testamente Jerichas kelis kartus minimas pasakojimuose apie Jėzų.

Jerichas buvo apgyvendintas nuo 9500 m. pr. Kr. Todėl tai vienas seniausių miestų senovės Artimuosiuose Rytuose.

Jerichas įsikūręs derlingoje vietovėje. Ten auga daug datulių, todėl Biblijoje šis miestas dar vadinamas „Palmių miestu“ (Teisėjų 1:16; Teisėjų 3:13).

Jerichas įsikūręs į vakarus nuo Jordano, apie 15 kilometrų nuo Negyvosios jūros ir 30 kilometrų nuo Jeruzalės. Tai svarbių kelių kryžkelė. Kirsdamas Jordaną iš rytų pusės turi pereiti Jerichą.

Jerichas Senajame Testamente taip pat yra svarbus orientyras. Jis dažnai minimas pasienio teritorijos aprašymuose.

Pagal Jozuės knygą, Jerichas yra pirmasis miestas Kanaano krašte, kurį Izraelio tauta perima. Izraelitams septynias dienas einant aplik miestą, jo sienos griūva. Izraelitai naikina miestą ir žudo visus jo gyventojus, pasigailėdami tik Rahabos bei jos šeimos, nes ši moteris padėjo dviems izraelitų žvalgams pasprukti iš miesto.

Jerichas – Dievui pašvęstas miestas. Todėl izraelitams neleidžiama Jericho grobio pasilaikyti sau; visus aukso ir sidabro daiktus liepiama sunešti į šventovę. Dar Jozuė ištaria priesaiką kiekvienam, kuris bandys atstatyti šį miestą (Jozuės 6:26).

Po kelių šimtų metų, karaliaus Ahabo laikais, Hielis atstato Jericho miestą. Vyriausiasis Ahabo sūnus miršta padėdamas pamatus, o jo jauniausias sūnus miršta sustiprinęs miesto sienas, kaip pranašavo Jozuė (1 Karalių 16:34).

Naujajame Testamente Jerichas minimas palyginime apie gerąjį samarietį. Šiame pasakojime vienas žmogus keliauja iš Jeruzalės į Jerichą (Luko 10:30). Taip pat prie Jericho vartų Jėzus išgydo aklą žmogų vardu Bartimiejus (Morkaus 10:46 ir Luko 18:35). Jeriche taip pat gyvena mokesčių rinkėjas Zachiejus, kuris norėdamas pamatyti Jėzų įsiropščia į medį.