Miesto gynybinė siena

Jau bronzos amžiuje, iki Karalių laikų, daugelis Kanaano miestų buvo sutvirtinti gynybinėmis sienomis ir vartais. Daugelis šių miestų išliko ir geležies amžiuje, Izraelio ir Judo karalysčių laikais.

Miesto gynybinės sienos buvo mūrinės arba akmeninės. Žemutinis sluoksnis galėjo būti suplūktas iš molio. Sienos storis galėjo siekti net iki 10 metrų. Dažnai gynybinių sienų viršus būdavo dantytas. Jos būdavo sutvirtinamos bokštais, iš kurių miesto gynėjai šaudydavo į užpuolikus.

Kadangi miesto gynybinės sienos buvo pakankamai plačios, ant jų buvo galima padaryti dar vieną aukštą su kambariais. Pagal Jozuės 2:15 pasakojimą, Rahaba kaip tik ir gyveno tokiame „bute“ ant Jericho miesto gynybinės sienos.

Iki IX a. pr. Kr. miesto sienos dažnai būdavo kazemato tipo – su jose įrengtomis priešų antpuoliams atspariomis patalpomis. Kazemato sienas sudarė dvi sienos, pastatytos maždaug 1,5-2 metrų atstumu viena nuo kitos. Jas tarpusavyje jungė skersinės sienos, todėl kambariai buvo siauri. Siekiant labiau sutvirtinti gynybinę sieną šias erdves kartais užversdavo akmenimis. Tačiau kartais šios patalpos būdavo naudojamos ir kaip sandėliukai ar net kaip prie gynybinės sienos pastatytų namų galiniai kambariai.

Tokio tipo sienos statybai reikėjo palyginti nedaug medžiagų. Tad jas statyti nebuvo taip brangu.

Nuo VIII a. pr. Kr. Izraelio miestams vis didesnę grėsmę kėlė asirai. Kazemato tipo sienos nebuvo tokios stiprios, kad galėtų atremti priešo taranų bei kitokių puolimo pabūklų smūgius. Todėl VIII-VII amžiais miesto sienos buvo kur kas labiau tvirtinamos, dažnai panaudojant papildomas konstrukcijas ar sutvirtinimus.