Keliai

Kelių išsidėstymas dažnai priklausydavo nuo kalnuoto kraštovaizdžio. Lengviausia buvo kelią nueiti per lygumas ar slėnį. Kalnai būdavo įveikiami naudojant kalnų perėjas, o upės – jas perbrendant tose vietose, kur vandens lygis nebuvo per aukštas.

Dauguma pagrindinių kelių vedė iš šiaurės į pietus. Keletas svarbių kelių buvo tarptautinės prekybos takai tarp Egipto ir Raudonosios jūros pietuose bei Finikijos ir Mesopotamijos šiaurėje ir šiaurės rytuose. Tarp jų buvo mažesni regioniniai keliai, vedantys iš rytų į vakarus.

Keliai Senojo Testamento laikais paprastai nebuvo išgrįsti, ypač už miesto ribų. Keliai susiformuodavo savaime, jais dažnai naudojantis. Pėstiesiems arba žmonėms, keliaujantiems asilais, takai neturėjo būti platūs, be to, asilai gerai įveikdavo nelygius paviršius. Keliai, skirti keliavimui su vežimais, turėjo būti bent trijų metrų pločio ir gana plokšti, tad nuo kelio paviršiaus reikėjo pašalinti didžiausius nelygumus. Keliose Biblijos ištraukose minimas kelio paruošimas, pavyzdžiui Isaiah 62:10: „Tieskite, tieskite vieškelį, nurinkite nuo jo akmenis!“.

Veikiausiai Senojo Testamento laikais nebuvo tiltų – upės būdavo perbrendamos tose vietose, kur vandens lygis nebuvo toks aukštas. Paprastai keliai būdavo tiesiami taip, kad upes būtų įmanoma perbristi.

Romos imperijos laikais buvo grindžiama daugybė kelių, taip pat ir už miestų. Tam, kad būtų lengviau persikelti per upes, jose būdavo klojami akmenys. Veikiausiai tuo metu ir buvo pastatyti pirmieji tiltai.