Nilas

Nilas yra viena ilgiausių upių pasaulyje. Ši upė išteka kaip „Žydrasis Nilas“ iš Tanos ežero Etiopijoje ir kaip „Baltasis Nilas“ iš Viktorijos ežero Sudane. Šios dvi upės teka į šiaurę ir susijungia Sudano sostinėje Chartume. Paskui Nilas teka toliau per Egiptą į šiaurę ir įsilieja į Viduržemio jūrą.

„Nilas“ kilo iš graikiško upės pavadinimo, reiškiančio „upės slėnį“. Senajame Testamente Nilas vadinamas ne pavadinimu, o pasiskolintu egiptietišku žodžiu „ye'or“, kuris reiškia „upė“.

Senovėje Egiptas buvo vadinamas „Nilo dovana“. Kasmetiniai Nilo potvyniai padengdavo žemės ūkio paskirties žemę derlingu dumblu. Bet pastaruoju metu, pastačius Asuano užtvanką, šie potvyniai liovėsi.

Nilo potvyniai ir atoslūgiai buvo gerai žinomi ir Senojo Testamento laikais. Šio reiškinio įvaizdį naudoja pranašas Amosas sakydamas, jog žemė pakils ir atslūgs kaip Egipto Nilas (Amoso 8:8).

Nilo vandenų pakilimas lėmė žemės derlingumą. Todėl šis reiškinys Jeremijo 46:7-8 naudojamas kaip Egipto karinės galios įvaizdis. Egiptiečiai pripildys žemę vandens kaip ją pripildo Nilas. Bet egiptiečiai taip elgiasi ne tam, kad neštų žemei derlingumą, o tam, kad sunaikintų priešo miestus. Todėl izraelitams labai svarbu, kad Nilo vanduo būtų kontroliuojamas.

Senajame Testamente Nilas paprastai turi neigiamų konotacijų. Iš Nilo upės kitados buvo išgelbėtas kūdikis Mozė. Dėl to jis ir pavadinamas „Moze“, o tai reiškia „ištrauktas iš vandens“ (Išėjimo 2:10).

Suaugęs Mozė kartu su savo broliu Aaronu Egipto faraonui parodo, kad Dievas turi galią prieš Egiptą, ir paverčia Nilo vandenį krauju (Išėjimo 7:17-18; taip pat žr. Psalmės 78:44).

Dar viena rykštė Egipto jėgai palaužti – Nilo išsekimas. Tokiu atveju negalima sodinti nei kukurūzų, nei linų, neįmanoma sugauti žuvies. Todėl pranašo Izaijo knygoje skelbiant nuosprendį Egiptui Izaijo 19:5-8 sakoma, jog vanduo Nile išseks (taip pat žr. Ezechielio 30:12).