Išminties 12

₁Tavo nemari dvasia yra visur!

₂Todėl tu pamažėle pataisai nusižengiančius,

įspėji ir primeni jiems dalykus, kuriais nusideda,

kad jie paliktų savo nedorumą

ir dėtų viltis į tave, Viešpatie!

₃Ir senųjų savo šventojo krašto gyventojų

₄tu nekentei dėl jų bjaurių nusikaltimų,

kerėjimų ir palaidų apeigų,

₅negailestingo kūdikių žudymo

ir aukojimo puotų,

vaišinantis žmogaus kūnu ir krauju.

Tuos pagonių apeigų dalyvius,

₆tuos tėvus, žudančius bejėgius kūdikius,

tu norėjai sunaikinti mūsų protėvių rankomis,

₇idant tas kraštas, iš visų kraštų tau brangiausias,

priimtų garbingą Dievo vaikų nausėdiją.

₈Bet net jų tu pasigailėjai,

nes jie buvo tik žmonės,

ir siuntei širšes kaip savo kariuomenės šauklius,

kad juos pamažėle išnaikintų.

₉Tu nebūtum galėjęs atiduoti nedorėlių

į teisiųjų rankas mūšyje

ar sunaikinti juos iš karto žvėrimis,

arba savo lemtingu žodžiu,

₁₀bet teisdamas juos pamažėle

tu davei jiems progą atgailauti,

nors žinojai, kad jų giminė nedora,

jų piktumas jiems įgimtas

ir nusiteikimas niekada nepasikeis,

₁₁nes nuo pat pradžios jie buvo prakeikta giminė.

Ne ko nors bijodamas

tu palikai juos nebaustus už nuodėmes.

₁₂Kas gali tau sakyti: „Ką padarei?“

Argi gali kas priešintis tavo nuosprendžiui?

Kas gali tave kaltinti už sunaikinimą tautų,

kurias tu pats padarei?

Argi gali kas stoti prieš tave

kaip nedorų žmonių gynėjas?

₁₃Juk be tavęs nėra kito Dievo,

kuris viskuo rūpintųsi

ir kuriam turėtumei įrodyti,

kad tu nesi neteisingai pasmerkęs.

₁₄Nėra nei karaliaus, nei valdovo,

kuris tau prieštarautų dėl tavo nubaustųjų.

₁₅Tu teisus ir visa valdai teisingai,

laikydamas svetima savo galybei

pasmerkti bausmės neužsitraukusį žmogų.

₁₆Tavo jėga – teisumo šaltinis;

visa valdydamas, tu gali visų ir pasigailėti.

₁₇Tu parodai savo jėgą,

kai netikima tavo visagalybe,

ir baudi įžūlumą tų, kurie ją pažįsta.

₁₈Nors esi visagalės jėgos, teisi atlaidžiai

ir didžiu atlaidumu mus valdai,

nes kai panori, jėga tarnauja tau.

₁₉Tokiais darbais tu pamokei savo tautą,

kad teisus žmogus turi mylėti žmones,

ir savo vaikams davei gerą viltį,

nes suteiki vietos atgailai už nuodėmes.

₂₀Jeigu savo vaikų priešus, nusipelniusius mirti,

baudei taip atžvalgiai ir atlaidžiai,

suteikdamas jiems laiko ir vietos,

kad paliktų savo nedorumą,

₂₁tai kaip reikliai teisei savo vaikus,

kurių protėviams prisiekei Sandoras,

kupinas gerų pažadų!

₂₂Tad mus tu pataisai,

o mūsų priešus nuplaki dešimt tūkstančių kartų smarkiau,

kad mes teisdami pamąstytume apie tavo gerumą

ir teisiami tikėtumės gailestingumo.

₂₃Todėl ir gyvenusius nedorai kvailą gyvenimą

kankinai jų pačių bjauriomis baisybėmis.

₂₄Jie nuėjo toli klaidos takais,

laikydami dievais tai, ką net gyvuliai

niekina ir šlykštisi;

jie apsigaudinėjo kaip neprotingi kūdikiai.

₂₅Todėl tarsi neprotaujantiems vaikams

tu siuntei jiems savo nuosprendį kaip patyčias.

₂₆Bet tie, kurie nenorėjo paisyti įspėjimo,

gauto per tokią pašaipią bausmę,

greitai turėjo patirti Dievo vertą pasmerkimą.

₂₇Per tas gyvuliškas dievybes,

kuriomis jie buvo nusivylę dėl savo pačių kančios

ir nubausti tų pačių kūrinių,

kuriuos laikė dievais,

jie pamatė ir pažino tikrąjį Dievą,

suvokdami jį, kurį anksčiau buvo paneigę.

Taip ant jų nužengė griežtas pasmerkimas.