Tobito malda
1Tuomet širdgėlos apimtas dejavau ir kūkčiodamas pro ašaras pradėjau melstis:
2„Teisus esi, Viešpatie,
ir visi tavo darbai teisingi!
Visi tavo keliai – gailestingumas ir tiesa;
tu esi pasaulio Teisėjas.
3Tad dabar, Viešpatie, prisimink mane
ir maloniai į mane pažvelk.
Nebausk manęs už nuodėmes
nei už netyčinius nusižengimus,
nei už nusižengimus tau mano protėvių.
Jie nusidėjo tau
4ir sulaužė tavo įsakymus.
Užtat ir atidavei mus plėšimui,
tremčiai ir mirčiai,
kad taptume pamoka, priežodžiu,
panieka visoms tautoms,
kuriose esi mus išblaškęs.
5Tad visi tavo teismai teisingi,
kai elgiesi su manimi, kaip nusipelniau savo
ir savo tėvų nuodėmėmis.
Juk tavo įsakymų nesilaikėme,
nėjome tiesos keliu tavo akivaizdoje.
6Užtat dabar elkis su manimi,
kaip tau patinka;
įsakyk atimti iš manęs gyvasties alsavimą,
kad būčiau išlaisvintas
iš žemės varžtų
ir tapčiau dulkėmis.
Juk mirti man geriau, negu gyventi,
kadangi turėjau klausytis užgaulingų apkalbų;
mane pribloškė širdgėla.
Įsakyk, Viešpatie, kad būčiau išlaisvintas
iš šios kančios,
išlaisvink mane, kad galėčiau eiti į amžiną buveinę
ir nenugręžk, Viešpatie, nuo manęs savo veido.
Juk mirti man geriau,
negu patirti tiek daug kančios
ir klausytis užgauliojimų“.
Saros nelaimės
7Tą pačią dieną Ekbatanos mieste, Medijoje, atsitiko taip, kad ir Raguelio duktė Sara turėjo klausytis vienos savo tėvo tarnaičių užgauliojimų. 8Mat ji buvo ištekėjusi už septynių vyrų, bet nedorasis demonas Asmodėjas išžudė vieną po kito jaunikius prieš jiems sueinant kaip vyrui ir žmonai. Tarnaitė sakė jai: „Tu pati pasmaugi savo vyrus! Pasižiūrėk į save! Jau buvai ištekėjusi už septynių vyrų ir dar nė su vienu jų nesi turėjusi džiaugsmo. 9Kam gi mus muši? Ar dėl to, kad tavo vyrai mirė? Eik pas juos! Kad tu niekada nematytum savo sūnaus ar dukters!“
10Tą dieną ji buvo širdgėlos apimta ir kūkčiodama verkė. Užlipusi į viršutinį kambarį savo tėvo namuose, ji norėjo pasikarti. Bet dar kartą pergalvojusi tarė: „Ne! Niekada neleisiu savo tėvo žmonėms užgaulioti! Juk žmonės sakys: ‘Tu turėjai tik vieną mylimą dukterį, bet ir ta iš širdgėlos pasikorė!’ Aš nuvaryčiau savo tėvą, sulaukusį senatvės, į mirusiųjų buveinę kupiną širdgėlos. Tad man kur kas geriau nesikarti, bet maldauti Viešpatį, kad leistų man mirti, idant nebereikėtų klausytis tokių užgauliojimų“. 11Tuo pačiu metu pakeltomis rankomis prieš langą ji meldėsi, sakydama:
„Pašlovintas esi, gailestingumo Dieve!
Tavo vardas amžinai šlovinamas.
Visi tavo kūriniai tešlovina tave amžinai!
12Dabar, Viešpatie, į tave kreipiu veidą,
tavęsp keliu akis.
13Įsakyk, kad būčiau išvaduota iš žemės varžtų
ir nebegirdėčiau daugiau tokių užgauliojimų.
14Tu žinai, Valdove, kad esu nekalta;
joks vyras nepalietė manęs;
15nesu išniekinusi savo vardo
nei savo tėvo vardo tremties šalyje.
Aš vienturtis savo tėvo vaikas,
kito vaiko, kuris būtų paveldėtojas, jis neturi;
neturi brolių, nėra kitų giminaičių,
už kurių galėčiau ilgainiui ištekėti.
Jau septyni mano vyrai mirė!
Kam gi turėčiau dar gyventi?
Bet jeigu tau, Viešpatie, nepatinka
atimti man gyvybę, maloniai pažvelk į mane.
Neleisk man niekada daugiau tokių užgauliojimų girdėti“.
Dievas išklauso maldas
16Abiejų maldos buvo tuo pačiu metu išgirstos šlovingoje Dievo akivaizdoje. 17Rapolas buvo pasiųstas išgydyti jų abiejų: Tobito, pašalinant baltuosius šlakus jam nuo akių, kad galėtų savo akimis matyti Dievo šviesą, ir Raguelio dukters Saros, atiduodant ją vedybomis Tobito sūnui Tobijui ir išlaisvinant iš nedorojo demono Asmodėjo. Mat Tobijas turėjo teisę turėti ją žmona pirmučiausia už visus kitus, norėjusius ją vesti. Tuo pačiu metu, kai Tobitas sugrįžo iš savo kiemo į namus, Raguelio duktė Sara nulipo iš aukštutinio kambario.
