Psalmynas 104

₁Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!

VIEŠPATIE, mano Dieve, tu be galo didis!

Apsisiautęs garbe ir didybe,

₂apsigaubęs šviesa lyg drabužiu,

tu ištempei dangų lyg palapinės dangą

₃ir padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.

Iš debesų tu daraisi vežimą

ir keliauji audros sparnais.

₄Vėjus tu imi savo pasiuntiniais,

žaibų liepsnas – savo tarnais.

₅Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų,

ir ji ten stovės amžinai.

₆Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai,

o vandenys tįsojo viršum kalnų.

₇Kai vandenims tu pagrūmojai, jie bėgo,

traukėsi pasigirdus tavo griausmo balsui,

₈kalnams iškylant, slėniams įdumbant,

į vietą, kurią jiems paskyrei.

₉Tu nubrėžei ribą ir peržengti ją uždraudei,

kad žemės vėl neapsemtų.

₁₀Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuose

ir upėms tekėti tarp kalvų.

₁₁Jie duoda vandens miško žvėrims,

laukiniai asilai ten malšina troškulį.

₁₂Pakrantėse padangių paukščiai kraunasi lizdus

ir čiulba ant medžių šakų.

₁₃Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės,

ir žemė kupina tavo palaimos.

₁₄Tu želdai žolę galvijams,

ir augalus žmonių reikalams,

kad jie augintųsi maisto iš žemės

₁₅ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį,

ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai,

ir duonos, kuri stiprina gyvastį.

₁₆Gausiai laistomi VIEŠPATIES medžiai

ir Libano kedrai, jo paties pasodinti.

₁₇Paukščiai sukasi juose gūžtas,

gandras medyje kraunasi lizdą.

₁₈Aukštieji kalnai skirti laukinėms ožkoms,

uolos – slėptuvės olų barsukams.

₁₉Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti,

o saulė žino, kada jai nusileisti.

₂₀Tu siunti tamsą, ir ateina naktis;

tuomet sujunda visi miško gyvūnai.

₂₁Liūtukai riaumoja grobio,

ieškodamiesi maisto iš Dievo.

₂₂Saulei užtekėjus, jie pasitraukia

miegoti savo guoliuose,

₂₃o žmogus eina prie darbo

ir triūsia iki vakaro.

₂₄VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai!

Kaip išmintingai juos visus sukūrei!

Tavo kūrinių pilna žemė.

₂₅Štai jūra, tokia bekraštė ir plati.

Ten knibžda nesuskaičiuojami

maži ir dideli gyvūnai.

₂₆Ten plaukioja laivai

ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei.

₂₇Visi jie laukia iš tavęs,

kad duotum jiems peno, kada reikia.

₂₈Kai duodi, jie surenka,

kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių.

₂₉Tau veidą paslėpus, jie sunerimsta,

o alsavimą iš jų atėmus, miršta

ir sugrįžta į dulkes.

₃₀Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja,

ir tu atnaujini žemės veidą.

₃₁Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė,

tesidžiaugia VIEŠPATS savo kūriniais!

₃₂Jis pažvelgia į žemę, ir ji dreba;

jis paliečia kalnus, ir jie smilksta.

₃₃Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu,

per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą.

₃₄Tepatinka jam mano malda,

nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.

₃₅Teišnyksta žemėje nusidėjėliai,

tenebūna daugiau nedorėlių.

Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!

Šlovinkite VIEŠPATĮ!