Nahumo 2

₁Žiūrėk! Kalnais žengia šauklys,

nešantis gerą žinią,

skelbiantis taiką!

„Švęsk, Judai, savo šventes,

vykdyk savo įžadus,

nes niekada daugiau

niekšas per tave nebežengs;

jis visiškai sunaikintas!“

₂Griovėjas pakilo prieš tave.

Budėk ant pylimų,

stebėk kelią,

juoskis kalaviją ant strėnų,

sutelk visas savo jėgas!

₃Juk VIEŠPATS grąžina ne tik Jokūbo didybę,

bet ir Izraelio didybę,

nors plėšikai juos nuniokojo

ir sunaikino jų atžalas.

₄Jo galiūnų skydai dažyti raudonai,

kariai aprengti purpuru.

Karo vežimai, tą dieną

apžiūrimi prieš mūšį, –

tarsi liepsnojantys deglai.

Kovos žirgai stojasi piestu!

₅Gatvėmis pasiutusiai daužosi vežimai,

aikštėmis darda šen ir ten.

Jie atrodo lyg deglai,

jie tvyksi lyg žaibai.

₆Jis šaukia savo drąsuolius,

ir klupinėdami jie žengia pirmyn,

skuba miesto mūrų link;

skydų priedanga jau parengta.

₇Atsiveria upės vartai,

ir tirpsta iš siaubo rūmai.

₈Jų valdovė varoma į nelaisvę;

tarnaitės lydi ją,

dejuodamos kaip balandžiai

ir mušdamosi krūtinėn.

₉Nuo seniausių laikų

Ninevė buvo tarsi vandenų tvenkinys.

Dabar jie tvinsta.

„Sustokite! Sustokite!“ –

bet nė vienas negrįžta.

₁₀„Grobkite sidabrą,

grobkite auksą!

Lobiams nėra galo!

Visokiausių brangenybių gausybė!“

₁₁Ninevė nusiaubta, nuniokota

ir sunaikinta!

Širdis alpsta, keliai linksta,

visų strėnos pakirstos,

visų veidai mirtinai išbalę!

₁₂Kas nutiko liūtų olai,

liūtukų urvui,

kur būvodavo liūtas

bei liūtukai

ir nebūdavo kam jų baidyti?

₁₃Gana pridraskė liūtas savo mažyliams

ir prismaugė grobio savo liūtėms;

jis pripildė savo olas grobio,

savo urvus draskytos mėsos.