Izaijo 57

₁Teisusis žūva,

bet niekas to neima į širdį.

Geri žmonės paglemžiami,

ir niekas nesuvokia,

kad teisųjį paglemžė blogis.

₂Teisieji pasiekia ramybę; tas randa poilsį

ant savo gulto, kas eina teisingu keliu.

₃O jūs, burtininkės sūnūs,

svetimautojo ir pasileidėlės palikuonys,

ateikite čionai!

₄Iš ko jūs šaipotės? Prieš ką laidote gerklę

ir kam rodote liežuvį?

Argi jūs ne nuodėmės vaikai, melo išperos?

₅Jūs degate gašla ąžuolyne

ir po kiekvienu žaliu medžiu;

jūs pjaunate vaikus upių vagose

ir uolų plyšiuose!

₆Tavo dalis – tarp slidžiųjų upės akmenų;

taip, tai tavo dalia.

Tu liejai jiems liejamąsias aukas ir aukojai atnašas!

Ar dėl tų aukų aš galiu pasigailėti?

₇Ant aukšto ir didingo kalno įsitaisei sau gultą,

ir kopdavai ten aukos aukoti.

₈Už durų ir staktų

pasistatei savo nešvankųjį ženklą.

Atmesdama mane, pasiklojai sau gultą,

lipai į jį ir jį padidinai.

Mėgdama gultą, sudarei su jais sandėrį,

kad jie tau dažnai būtų priegulais,

ir šitaip tenkinai savo gašlumą.

₉Tu ėjai pas Melechą su aliejumi

ir gausiai liejai kvapius tepalus.

Tu toli siuntei savo pasiuntinius,

vertei juos eiti į patį Šeolą.

₁₀Nuo tolimo kelio tu labai pavargai,

bet niekados nepratarei: „Liausiuosi!“

Tu sugebėdavai patenkinti savo gašlumą,

todėl niekuomet ir nesisielojai.

₁₁Ko gi taip pabūgai?

Ko pabijojai, kad tapai melagė?

Kodėl manęs neatminei, į širdį manęs neėmei?

Ar ne dėl to, kad aš tylėjau ir dėjausi neregįs,

tu nebijojai manęs?

₁₂Aš parodysiu, koks tavo teisumas

ir kokie tavo darbai;

jie tau nenaudingi.

₁₃Kai šauksiesi pagalbos,

tepadeda tau pulkas tavo stabų!

Visus juos išnešios vėjas,

vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs.

Kas pasitiki manimi, tas valdys kraštą

ir paveldės mano šventąjį kalną.

₁₄Pasigirsta balsas:

„Tieskite, tieskite vieškelį!

Parenkite kelią, pašalinkite kliūtis

nuo kelio mano tautai!“

₁₅Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis,

kurio vardas – Šventasis, sako taip:

„Šventose aukštybėse gyvenu

ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu,

kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią

ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.

₁₆Aš ne amžinai kaltinsiu,

ne visuomet pyksiu,

nes mano akivaizdoje išblėstų dvasia

ir net gyvybės alsavimas, kurį aš pats sukūriau.

₁₇Dėl jo kaltės pykau kurį laiką,

plakiau jį, iš pykčio paslėpęs savo veidą,

bet jis nesiliovė eiti savo maištingu keliu.

₁₈Mačiau, kuriuo keliu jis eina,

bet pagydysiu jį ir nuvesiu,

gausiai paguosiu. Jo raudotojams

₁₉aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių.

Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! –

sako VIEŠPATS, – aš jį pagydysiu!“

₂₀Nedorėliai – kaip jūra, pašiaušta audros

ir negalinti nurimti.

Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus.