Izaijo 28

₁Vargas Efraimo girtuoklių išpuikimo vainikui,

didingo jo grožio vystančiai gėlei,

žydėjusiai ant Derlingojo slėnio kalvos!

Vargas vyno įveiktiesiems!

₂Štai Viešpats siunčia drąsų galiūną.

Kaip audra su kruša, kaip nusiaubianti vėtra,

kaip potvynio vandenys, išsilieję per krantus,

jis viską sulygina su žeme.

₃Kojomis sutryps jis Efraimo girtuoklių išpuikimo vainiką,

₄o didingo jo grožio vystančiai gėlei,

žydėjusiai ant Derlingojo slėnio kalvos,

nutiks tas pat, kas per anksti prisirpusiai figai:

kas ją pastebės, tas ir praris,

vos spėjęs paimti į ranką.

₅Tą dieną Galybių VIEŠPATS savo tautos likučiui

bus šlovingas vainikas bei puiki diadema,

₆ir teismo krėsle sėdinčiam duos teisingumo dvasios,

o miesto vartus nuo priešų ginantiems – narsumo.

₇Bet ir tie svirduliuoja, perimti vyno,

klupinėja, įkaušę nuo svaigiojo gėrimo.

Kunigas ir pranašas šlitinėja nuo stipraus gėrimo,

gerai įkaušę nuo vyno.

Šlitinėdami nuo stipraus gėrimo,

jie klysta regėdami ir klumpa spręsdami bylą.

₈Taip, visur stalai šlykščiai apvemti, –

ir nėra švarios vietos.

₉Jie skundžiasi manimi ir sako:

„Ką nori jis pamokyti?

Kam nori paaiškinti savo apreiškimą?

Mažyliams, ką tik nujunkytiems,

ką tik nuo krūties atitrauktiems?

₁₀Jis vis veblena: ‘Įsakymas po įsakymo,

taisyklė po taisyklės,

čionai truputį, tenai truputį!’“

₁₁Taip veblendamas ir svetima kalba

jis kalbės tautai,

₁₂kuriai buvo sakęs:

„Tai atilsis, leiskite atsikvėpti nuvargusiems!

Tai atgaiva!“

Bet jie nenorėjo girdėti.

₁₃Tad toks jiems bus VIEŠPATIES žodis:

„Įsakymas po įsakymo, taisyklė po taisyklės,

čionai truputį, tenai truputį!“ –

kad eitų ir griūtų aukštielninki,

kad būtų sugniuždyti,

įvilioti į spąstus ir pagauti.

₁₄Todėl išgirskite VIEŠPATIES žodį, pašaipūnai,

kurie valdote šitą tautą Jeruzalėje.

₁₅Kadangi sakote:

„Sandorą sudarėme su mirtimi,

sutartį sudarėme su Šeolu;

atšniokštęs nuožmusis tvanas

mūsų nepasieks,

nes mele radome prieglaudą,

apgaulėje – slėptuvę“.

₁₆Todėl Viešpats DIEVAS taip kalba:

„Štai ant Siono dedu akmenį,

išmėgintą akmenį, brangų kertinį akmenį,

kaip tvirtą pamatą:

kas pasitiki juo, tas nedreba iš baimės.

₁₇Teisingumas – mano svambalas,

teisumas – mano gulsčiukas.

Nušluos ledų kruša melo prieglaudą,

išplaus vandenys slėptuvę“.

₁₈Jūsų sandora su mirtimi bus panaikinta,

o jūsų sutartis su Šeolu nebeturės galios.

Atšniokštęs nuožmusis tvanas

jus nuniokos.

₁₉Atšniokštęs jis

kas kartą jus pastvers;

jis atšniokš kiekvieną rytą,

atšniokš dieną ir naktį.

Siaubas apims suvokus, ką tai reiškia.

₂₀Per trumpas bus guolis, kad galėtum išsitiesti,

per siauras apklotas, kad juo užsiklotum.

₂₁VIEŠPATS pakils, kaip pakilo ant Peracimų kalno,

ir rūstaus, kaip rūstavo Gibeono slėnyje,

kad įvykdytų tai, ką turi įvykdyti, –

savo nepaprastą užmojį,

kad užbaigtų darbą, neįprastą darbą!

₂₂Dabar jau liaukitės šaipęsi,

kad nesuveržtų jūsų pančiai dar stipriau,

nes išgirdau iš Viešpaties, paties Galybių DIEVO,

jog visam kraštui lemta būti sunaikintam.

₂₃Atidžiai klausykitės ir išgirskite mano balsą,

atkreipkite dėmesį ir klausykitės mano žodžių!

₂₄Ar visą laiką artojas aria sėjai,

ar visą laiką jis purena ir akėja dirvą?

₂₅Juk kai dirva jau supurenta,

argi jis neberia krapų ir kmynų,

argi nesėja kviečių ir miežių biržėse,

o pakraščiuose kitų javų?

₂₆Jis išmoko atlikti savo darbą,

nes Dievas jį pamokė!

₂₇Ir krapų jis nekulia dantytais volais,

o ant kmynų neridena kuliamojo veleno,

nes krapai išbloškiami vytimi,

o kmynai nudaužomi lazda.

₂₈Argi javai sutrupinami kuliant? Ne!

Niekas nekulia per ilgai

ir neleidžia velenui riedėti

nei arkliams trypti, kol grūdai sutrupės.

₂₉Ir tai ateina iš Galybių VIEŠPATIES;

jis nuostabus patarimais

ir didingas išmintimi!