1Vargas neteisingų įstatų leidėjams,
kurie rašo neteisėtus potvarkius,
2užkirsdami skurdžiams kelią į teismą,
varžydami vargdienių teises mano tautoje,
paversdami našles savo grobiu
ir našlaičius – savo laimikiu!
3Ką darysite bausmės dieną,
kai pražūtis ateis iš toli?
Pas ką bėgsite ieškoti pagalbos
ir kur paliksite savo turtus?
4Belieka tik vilktis su belaisviais
arba tįsoti tarp užmuštųjų.
Todėl jo pyktis neatlyžo,
jo ranka vis dar pakelta!
5„Vargas Asirijai,
mano pykčio spragilui,
mano įniršio lazdai!
6Prieš bedievę tautą ją siunčiu,
prieš tautą, kuri mane pykdo;
pavedu jai grobti ir plėšti,
trypti ją kaip gatvių purvą“.
7Bet jai ne tai galvoje,
ne apie tai ji mąsto širdimi.
Ji užsimojusi naikinti,
nušluoti nuo žemės daug tautų
8ir sako:
„Argi visi mano karo vadai nėra karaliai?
9Argi Kalnojas ne toks kaip Karkemišas?
Argi Hamatas ne kaip Arpadas,
o Samarija ne kaip Damaskas?
10Kaip mano ranka pasiekė stabmeldes karalystes,
turėjusias daugiau stabų
negu Jeruzalė ir Samarija,
11kaip aš pasielgiau su Samarija ir jos stabais,
argi taip nepadarysiu su Jeruzale ir jos stabais?“
12Įvykdęs savo užmojį prieš Sioną,
Viešpats nubaus Asirijos karalių už jo širdies
išpuikimą ir įžūlų išdidumą.
13Jis juk sako:
„Savo rankų jėga tai padariau,
savo išmintimi,
nes esu sumanus.
Nušlaviau sienas tarp tautų,
išplėšiau jų turtus,
ištrėmiau daug jų gyventojų.
14Mano rankos galėjo plėšti tautų turtus
lyg paukščių lizdą.
Kaip tas, kuris susirenka paliktus kiaušinius,
aš susirinkau visą žemę.
Nebuvo kam ginti sparnais,
niekas nepražiojo snapo ir neklykė“.
15Argi kirvis pūsis prieš tą,
kuris juo kerta?
Argi pjūklas didžiuosis prieš tą,
kuris juo pjauna?
Nejau lazda mosuos tuo,
kuris paima ją į ranką?
Nejau pagalys pakels tą,
kas nėra medis?
16Todėl Viešpats, Galybių DIEVAS,
suliesins liga jo rubuilius
ir po jo garbe pakurs ugnį, gaisro ugnį.
17Izraelio Šviesa virs ugnimi,
o jo Šventasis – liepsna.
Per vieną dieną ji sudegins ir suris
jo usnis ir erškėčius.
18Jo puikieji miškai ir derlingieji sodai
bus visiškai sunaikinti,
jie sutirps, kaip sutirpsta lydinys.
19Medžių likutis jo miške
bus toks menkas,
jog net vaikas pajėgs juos suskaityti.
20Tą dieną Izraelio likutis ir Jokūbo namų bėgliai nebesikliaus ta tauta, kuri jų vos nesunaikino, bet sudės viltis į VIEŠPATĮ, Izraelio Šventąjį. 21Likutis sugrįš, Jokūbo likutis sugrįš pas galingąjį Dievą. 22Nors tavo tauta, Izraeli, būtų tokia gausi kaip marių smiltys, sugrįš tik jos likutis. Pražūtis nulemta, ji atplūs teisumo potvyniu. 23Taip! Viešpats, Galybių DIEVAS, naikinte sunaikins visą kraštą. 24Todėl Viešpats, Galybių DIEVAS, ir sako:
„O mano tauta, kuri gyveni Sione!
Nebijok asiro, nors muša jis tave spragilu,
kelia prieš tave lazdą,
kaip kadaise darė Egiptas,
25nes tik trumpą valandėlę truks
mano įniršis ant tavęs,
greitai aš juos sunaikinsiu savo pykčiu“.
26Tada Galybių VIEŠPATS kirs jiems botagu, kaip kirto Midjanui ties Orebo uola, ir išties savo lazdą viršum jūros, kaip padarė Egiptui. 27Tą dieną jo našta bus nuimta nuo tavo pečių, jo jungas – nuo tavo sprando.
Sanheribo įsiveržimas
Jis atžygiavo nuo Rimono
28ir užėmė Ajatą!
Jis pražygiavo per Migroną!
Jis paliko savo gurguoles prie Michmašo!
29Jis įveikė kalnų perėją:
„Geba bus mūsų nakties būstinė!“
Ramos gyventojai pastiro iš siaubo,
Sauliaus miesto Gibėjos žmonės išbėgiojo.
30Šauk visu balsu, Galimų dukterie!
Įsiklausyk, Laiša! Atsiliepk jai, Anatote!
31Ištuštėjo Madmena, Gebimų gyventojai
gelbėdamiesi pasipustė padus.
32Šiandien pat priešas apsistos prie Nobo,
grūmos kumščiais Siono kalnui,
Jeruzalės miestui!
33Štai baisia jėga nublokš juos
Viešpats, Galybių DIEVAS,
kaip nukirstas šakas nuo medžio.
Išdidžiausi ir aukščiausi
bus nukirsti ir pažeminti.
34Miško tankynes iškirs kirvis,
ir didingieji Libano medžiai kris.
