Habakuko 1

₂Kiek ilgai dar šauksiu, VIEŠPATIE,

o tu manęs neišgirsi?

Arba rėksiu: „Smurtas!“ –

o tu manęs negelbėsi?

₃Kodėl rodai man nusikaltimus

ir žiūri į vargą?

Aš puldinėjamas ir prievartaujamas,

kyla vaidai, nesiliauja barniai.

₄Įstatymas be galios,

teisingumas niekada nelaimi.

Sukčius apmauna teisųjį,

o teismo sprendimas kreivas.

₅„Pasižvalgykite po tautas ir įsidėmėkite!

Stebėkitės ir apstulbkite!

Juk jūsų dienomis vyksta dalykas,

kuriuo netikėtumėte,

jei ir būtų jums pasakyta.

₆Tikėk manimi! Aš išjudinu chaldėjus,

tą žiaurią ir veržlią tautą,

žygiuojančią per žemės platybes

užimti svetimų sodybų.

₇Jie baisūs ir kelia siaubą;

jie patys nusistato teisę ir viršenybę.

₈Jų žirgai greitesni už leopardus,

aršesni už vilkus vakare.

Jų ristūnai šuoliuoja,

jų raiteliai atjoja iš toli,

atskrenda lyg erelis prie grobio.

₉Visi jie joja siaubti,

įbedę akis į priekį,

ir semia belaisvius kaip smėlį.

₁₀Jie tyčiojasi iš karalių,

išjuokia valdovus.

Kiekvieną tvirtovę pajuokia,

supila žemių pylimą ir paima ją.

₁₁Tuomet pasikeičia kaip vėjas

ir pradingsta.

Jie nusižengia ir nusikalsta,

nes jų dievas – jų pačių galybė!“

₁₂Argi tu nesi nuo pat pradžios,

VIEŠPATIE, mano Dieve, mano Šventasis?

Tu esi nemirtingas!

Tu VIEŠPATIE, paskyrei jiems teismą,

tu Uola, parengei jiems bausmę.

₁₃Tavo akys per šventos

žvelgti į pikta,

tu negali žiūrėti į nusikaltimus.

Tad kodėl žiūri į klastūnus ir tyli,

kai nedorėliai ryja teisesnius už save?

₁₄Lyg jūros žuvis padarei žmones,

lyg šliužus, neturinčius valdovo.

₁₅Ištraukia priešas juos visus kabliu,

išvelka tinklu,

surenka bradiniu.

₁₆Todėl jie linksminasi ir džiūgauja,

aukoja atnašas savo tinklui

ir degina smilkalus savo bradiniui,

nes dėl jų pagausėjo jų davinys,

ir valgis riebus.

₁₇Argi taip ir toliau jie tuštins savo tinklą

žudydami tautas be pasigailėjimo?