Dinos išprievartavimas
1Lėjos duktė Dina, kurią ji buvo pagimdžiusi Jokūbui, nuėjo aplankyti kai kurių krašto moterų. 2Šalies vado Hamoro Hivo sūnus Sichemas pamatė ją, pasigrobė ir jėga privertė su juo gulėti. 3Jis lipte prilipo prie Jokūbo dukters Dinos, įsimylėjo mergaitę ir stengėsi laimėti jos širdį. 4Sichemas prašė ir savo tėvo Hamoro: „Gauk tą mergaitę man žmona“.
5Jokūbas išgirdo, kad Sichemas išniekino jo dukterį Diną. Bet jo sūnūs buvo laukuose su galvijais, todėl jis tylėjo, kol jie sugrįžo. 6Sichemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą pasikalbėti 7kaip tik tuo metu, kai jo sūnūs parėjo iš laukų. Išgirdę, kas buvo atsitikę, vyrai buvo pritrenkti ir degė pykčiu, nes Sichemas, gulėdamas su Jokūbo dukterimi, buvo padaręs gėdą Izraeliui. Tokio dalyko pakęsti negalima!
8O Hamoras kalbėjo su jais, sakydamas: „Mano sūnus Sichemas visa širdimi trokšta jūsų dukters. Duokite ją jam žmona. 9Giminiuokitės su mumis: duokite mums savo dukteris, imkite sau mūsų dukteris! 10Įsikursite tarp mūsų, ir kraštas bus jums atviras: gyvenkite, laisvai kilnokitės, įsigykite jame nuosavybę“. 11Tada pats Sichemas jos tėvui ir broliams sakė: „Leiskite man rasti malonę jūsų akyse! Aš mokėsiu, ko tik iš manęs pareikalausite. 12Reikalaukite iš manęs vedybų kraičio ir dovanų, kokių tik norite, mokėsiu, ko tik iš manęs reikalausite. Tik duokite man mergaitę žmona“.
Jokūbo sūnų kerštas
13Jokūbo sūnūs atsakė Sichemui ir jo tėvui, kalbėdami klastingai, nes jis buvo išniekinęs jų seserį Diną. 14Tad jie sakė jiems: „Mes tokio dalyko negalime daryti – duoti savo seserį neapipjaustytam vyrui, nes tai užtrauktų mums gėdą. 15Tik su tokia sąlyga sutiksime su tavimi: jei jūs, apipjaustydami visus savo vyriškius, tapsite kaip mes. 16Tada mes duosime jums savo dukteris ir imsime sau jūsų dukteris, kursimės tarp jūsų ir tapsime viena tauta. 17Bet jeigu mūsų nepaklausysite ir nebūsite apipjaustyti, pasiimsime savo dukterį ir eisime sau“.
18Jų žodžiai patiko Hamorui ir jo sūnui Sichemui. 19Jaunuolis nedelsė tai padaryti, nes žavėjosi Jokūbo dukterimi. Be to, jis buvo labiau gerbiamas negu bet kas kitas savo tėvo namuose. 20Taigi Hamoras ir jo sūnus Sichemas nuėjo į miesto vartus ir kalbėjo savo miesto vyrams, sakydami: 21„Tie žmonės mums draugiški. Tesikuria jie krašte ir tesikilnoja jame laisvai, nes krašte yra apsčiai jiems vietos. Galėsime imti jų dukteris į žmonas ir duoti jiems savo dukteris. 22Bet jie sutiks gyventi tarp mūsų ir tapti viena tauta tik su šia sąlyga: visi mūsų vyriškiai turi būti apipjaustyti, kaip kad ir jie yra apipjaustyti. 23Argi tuomet nepriklausys mums jų galvijai ir nuosavybė – visi jų gyvuliai? Tik sutikime su jais, ir jie gyvens su mumis“. 24Visi stiprūs miesto vyrai sutiko su Hamoru ir jo sūnumi Sichemu, visi vyriškiai buvo apipjaustyti – visi stiprūs miesto vyrai.
25Trečią dieną, kai jie dar kentėjo skausmus, du Jokūbo sūnūs – Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmę kalavijus, nelauktai užpuolė miestą ir išžudė visus vyriškius. 26Ir Hamorą bei jo sūnų Sichemą nudūrė kalaviju, atsiėmė Diną iš Sichemo namų ir išėjo. 27Tuomet kiti Jokūbo sūnūs, aptikę nužudytuosius, apiplėšė miestą už tai, kad jų sesuo buvo išniekinta. 28Jie pasiėmė jų avių kaimenes ir galvijų bandas, asilus ir visa, kas buvo mieste ir laukuose. 29Visą jų turtą, visus vaikus ir žmonas – visa, kas tik buvo namuose, jie pasiėmė kaip belaisvius ir grobį.
30Tada Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: „Užkrovėte man bėdą, padarydami mane bjaurų krašto gyventojams – kanaaniečiams ir perizams. Skaičiumi mano vyrų yra tik keletas. Jei jie susibūrę užpuls mane, būsiu sunaikintas aš ir mano šeima“. 31Bet jie atsakė: „Argi su mūsų seserimi turėtų būti elgiamasi kaip su kekše?“
