Du laiškai žydams Egipte
1„Jeruzalės ir Judo krašto žydai su džiaugsmu sveikina savo brolius Egipte ir linki jiems visapusiškos ramybės!
2Tebūna Dievas jums geras ir teatsimena savo Sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu – savo ištikimaisiais tarnais. 3Teduoda jums visiems širdį, kad garbintumėte jį visa širdimi ir noriai vykdytumėte jo valią. 4Teatveria jūsų širdį savo Įstatymui ir įsakymams. Tesuteikia jums ramybę. 5Teišklauso jūsų maldų, tebūna jums taikus ir tenepalieka jūsų sunkią valandą. 6Čia net dabar mes už jus meldžiamės.
7Demetrijui valdant, šimtas šešiasdešimt devintais metais, mes, žydai, rašėme jums: ‘Baisioje nelaimėje, kuri mus ištiko nuo to laiko, kai Jasonas ir jo šalininkai pakėlė maištą prieš šventąjį kraštą ir karalystę, 8uždegė šventyklos vartus ir praliejo nekaltą kraują, mes meldėmės Viešpačiui ir buvome išklausyti. Mes atnašavome auką ir javų atnašą, uždegėme žibintus ir išdėstėme duonos kepalus. 9Tad dabar prašome švęsti Palapinių šventę kislevo mėnesį!’ Šimtas aštuoniasdešimt aštunti metai“.
10„Jeruzalės ir Judo krašto žydai, seniūnų taryba ir Judas su džiaugsmu sveikina Aristobulą, pateptųjų kunigų šeimos narį, karaliaus Ptolemėjo mokytoją, ir visus žydus Egipte ir linki sveikatos!
11Dievo išgelbėti iš didelių pavojų, mes jam didžiai dėkojame už atėjimą kovoti su karaliumi mūsų pusėje, 12nes pats Dievas išvarė kovojusius su šventuoju miestu. 13Iš tikrųjų, pasiekęs Persiją, lydimas kariuomenės, kuri atrodė nenugalima, jų vadas buvo sukapotas Nanėjos šventykloje per apgaulę kunigų, tarnavusių deivei Nanėjai.
14Apsimetęs, kad nori vesti deivę, Antiochas drauge su bičiuliais atėjo į šventyklą, norėdamas gauti jos gausius turtus kaip kraitį. 15Naneono kunigams išdėsčius turtus, Antiochas tik su maža palyda atėjo prie šventyklos. Vos jam įėjus į šventovę, kunigai užsklendė duris. 16Paskui jie atidarė slaptą angą lubose, ir akmenų kruša užmušė vadą ir jo vyrus. Sukapoję lavonus, nukirto jam galvą ir išmetė lauke buvusiems žmonėms. 17Tebūna visur pagarbintas mūsų Dievas, kuris nubaudė nedorėlius!
18Kadangi kislevo mėnesio dvidešimt penktą dieną mes švęsime šventyklos apvalymą, manome, jog dera pranešti jums, kad ir jūs švęstumėte Palapinių šventę ir dieną ugnies, kuri pasirodė, kai šventyklos ir aukuro atstatytojas Nehemijas atnašavo aukas. 19Kai mūsų protėviai buvo vedami į nelaisvę Persijon, pamaldūs to meto kunigai paėmė ugnies iš aukuro ir slaptomis ją paslėpė sausoje vandens talpyklos duobėje, pasirūpindami, kad ta vieta niekam nebūtų žinoma. 20Praėjus daugeliui metų, kai Dievui patiko, Nehemijas, Persijos karaliaus įgaliotas, pasiuntė palikuonis kunigų, paslėpusių ugnį, kad ją atneštų. Kai jie mums pranešė, kad rado ne ugnį, o tirštą skystį, jis įsakė jo pasemti ir atnešti. 21Paruošus atnašas ant aukuro aukai, Nehemijas paliepė kunigams pašlakstyti tuo skysčiu malkas ir ant jų gulinčias atnašas. 22Kai tai buvo padaryta ir saulė, iki tol buvusi už debesų, sušvito, suliepsnojo tokia didelė ugnis, kad visi stebėjosi. 23Tuo tarpu, aukai degant, kunigai ir visa sueiga kalbėjo maldą. Jehonatanas vedė, o kiti atsakinėjo drauge su Nehemiju.
24Maldos žodžiai skambėjo taip:
‘Viešpatie, Viešpatie Dieve,
visų daiktų Kūrėjau,
tu šiurpulingas ir galingas,
tu teisus ir gailestingas.
Tik tu esi karalius ir geradaris,
25tik tu esi rūpintojėlis,
tik tu esi teisus ir visagalis, ir amžinas.
Iš viso pikto tu išgelbsti Izraelį;
išsirinkai mūsų protėvius
ir juos pašventinai.
26Priimk šią auką už visą savo Izraelio tautą,
saugok ir pašventink savo paveldą.
27Surink mūsų išblaškytą tautą,
išlaisvink vergaujančius pagonims,
maloniai pažvelk į užguituosius ir užgautuosius,
tesužino pagonys, kad tu mūsų Dievas.
28Nubausk tuos, kurie mus engia,
ir tuos, kurie mums įžūlūs.
29Pasodink savo tautą į šventąją vietą,
kaip Mozė pažadėjo’.
30Tada kunigai pradėjo giedoti giesmes. 31Aukos atnašoms sudegus, Nehemijas įsakė likusį skystį išlieti ant akmens luitų. 32Vos tai padarius, įsižiebė liepsna, bet jos šviesa pradingo aukuro šviesos spindesyje. 33Kai žinia apie tą įvykį pasklido ir persų karaliui papasakota, kad toje vietoje, kur ištremtieji kunigai buvo paslėpę ugnį, rastas skystis, kuriuo Nehemijas ir jo palydovai degino aukų atnašas, 34karalius, ištyręs įvykį, įsakė tą vietą aptverti ir paskelbė ją esant šventą. 35Karalius paėmė dideles sumas pinigų ir išdalijo juos Nehemijui ir jo palydovams. 36Nehemijas ir jo palydovai pavadino skystį neftaru, tai yra apvalymu, bet dauguma žmonių vadina jį nafta.“
