Samuelio gimimas
1Ramataim Cofime gyveno toks vyras zufietis iš Efraimo aukštumų, vardu Elkana, efrato Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus. 2Jis turėjo dvi žmonas. Vienos vardas buvo Ona, o kitos – Penina. 3Tas vyras kasmet eidavo iš savo miesto į Šiloją pagarbinti ir atnašauti aukų Galybių VIEŠPAČIUI. Ten du Elio sūnūs – Hofnis ir Finehasas – buvo VIEŠPATIES kunigai.
4Vieną tokią dieną Elkana atnašavo auką. Jis duodavo dalis savo žmonai Peninai ir jos sūnums bei dukterims, 5bet Onai duodavo dvigubą dalį, nes Oną mylėjo, nors VIEŠPATS ir buvo padaręs ją bevaisę. 6Be to, jos varžovė, norėdama įskaudinti, tyčiodavosi, kad VIEŠPATS buvo padaręs ją bevaisę. 7Taip būdavo kasmet: kai tik ji nueidavo į VIEŠPATIES Namus, ši taip iš jos tyčiodavosi, kad ji verkdavo ir nevalgydavo. 8Jos vyras Elkana klausdavo: „Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? Argi aš nesu tau vertesnis už dešimt sūnų?“
9Jiems pavalgius ir atsigėrus Šilojyje, Ona pakilo. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo krėsle prie įėjimo į VIEŠPATIES šventyklą. 10Pilna kartėlio ji, graudžiai verkdama, meldėsi VIEŠPAČIUI. 11Darydama įžadą, ji sakė:
„O, Galybių VIEŠPATIE,
jei tu pažvelgsi į savo tarnaitės kančią,
jei atsiminsi mane, neužmirši savo tarnaitės,
jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį,
atiduosiu jį tau kaip nazyrą
visoms jo gyvenimo dienoms;
nei vyno, nei svaigių gėrimų jis negers,
ir skustuvas jo galvos nepalies“.
12Jai ilgai meldžiantis VIEŠPAČIUI, Elis stebėjo jos lūpas. 13Ona meldėsi širdimi. Judėjo tik lūpos, bet balso nebuvo girdėti. Elis pamanė, kad ji girta. 14Jis tarė jai: „Kiek ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“ 15Bet Ona atsakė: „Ne, mano viešpatie! Aš labai nelaiminga moteris. Nesu gėrusi nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo. Liejau savo širdį VIEŠPAČIUI. 16Nepalaikyk savo tarnaitės niekam tikusia moterimi; visą tą laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios“. – 17„Tad eik ramybėje, – tarė Elis, – tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei“. 18O ji atsakė: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse“. Po to moteris nuėjo savo keliu, su savo vyru pavalgė ir atsigėrė, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas. 19Kitą rytą, anksti pakilę, jie pagarbino VIEŠPATĮ ir leidosi kelionėn į savo namus Ramoje. Elkana pažino savo žmoną, ir VIEŠPATS ją atsiminė. 20Ona tapo nėščia ir atėjus metui pagimdė sūnų. Ji pavadino jį Samueliu, nes sakė: „Aš VIEŠPATIES jo prašiau“.
21Vyras Elkana ir visa šeima ėjo atnašauti VIEŠPAČIUI metinės aukos ir įvykdyti įžado. 22Bet Ona nėjo. Vyrui ji sakė: „Kai tik berniukas bus nujunkytas, aš jį nuvesiu. Tada jis atsistos VIEŠPATIES akivaizdoje ir pasiliks ten visam gyvenimui“. 23Jos vyras Elkana tarė jai: „Daryk, kas tau atrodo geriausia. Būk namie, kol jį nujunkysi. Tik VIEŠPATS teįvykdo savo žodį!“ Tad moteris pasiliko namie ir žindė savo sūnų, kol nenujunkė. 24Kai nujunkė, pasiėmė jį drauge su treigiu jaučiu, efa miltų bei vynmaišiu vyno ir, nors buvo dar labai jaunas, atvedė jį į VIEŠPATIES Namus Šilojyje. 25Atnašavę jautį, jie nuvedė berniuką pas Elį. 26„Prašyčiau atleisti, mano viešpatie! Kaip tu gyvas, mano viešpatie, aš esu ta moteris, kuri čia, tavo akivaizdoje, stovėjo, melsdamasi VIEŠPAČIUI. 27Dėl šito berniuko aš meldžiausi. VIEŠPATS suteikė, ko prašiau. 28Todėl aš savo ruožtu atiduodu jį VIEŠPAČIUI. Visą gyvenimą jis priklausys VIEŠPAČIUI“.
Ir jie ten žemai nusilenkė VIEŠPAČIUI.