Apokaliptika ir pasipriešinimas
info

Apokaliptika ir pasipriešinimas

Apokaliptiniai tekstai yra nedidelė atskira tekstų rūšis Biblijoje. Senajame Testamente jiems priskiriama Danieliaus knyga ir dalis apaštalų knygų, pavyzdžiui, Iz 24–27; 33, Ez 38–39, Jl 2–4, Zch 9–14, Naujajame Testamente (išskyrus
„mažąją apokalipsę“ Mk 13) – tik Apreiškimas Jonui.

Šie tekstai atsirado religinio ir politinio suspaudimo laikais, todėl jais siekiama paremti tikinčiųjų pasipriešinimą. Kad esami pavojai neatrodytų pernelyg sunkūs, Apokalipsėse pasakojama istorija, kurioje pradedama nuo tam tikro praeities įvykio ir pasakojama toliau į „ateitį“. Kai istorija pasiekia dabartį su jos ypatingomis grėsmėmis, prasideda tikroji pranašystė, kuria visada perteikiama ta pati žinia: tas, kas pasitiki Izraelio Dievu, bus išgelbėtas. Net jeigu Naujajame Testamente apokaliptinių raštų nėra daug, labai svarbūs tampa atitinkamų Senojo Testamento tekstų įvaizdžiai ir sąvokos (pvz., „žmogaus sūnaus“ įvaizdis, kilęs iš Danieliaus knygos).

Apokaliptiniai raštai ir jų žinia:
Danieliaus knyga: Izraelio tikėjimas ginamas nuo helenizacijos; pretekstas: apie 167 m. pr. Kr. Antiochas IV Epifanas išniekina šventyklą – žlunga Babilono, persų ir graikų karalystės
Izaijo knyga 24–27 ir 33: ištremtųjų paguoda – žlunga Babilonas, atkuriamas Izraelis
Ezechielio knyga 38–39: stiprinamas tikėjimas nauja ateitimi, nepaisant visos sužlugdytos tautos kančios, sunaikinami Gogas ir Magogas kaip didžiausi Dievo tautos priešai
Joelio knyga 2–4: kviečiama susitelkti sunkiame varge (skėrių antskrydis) – Viešpaties diena ir Šventosios Dvasios išliejimas
Zacharijo knyga 9–14: paguoda laikotarpiu, kai pavojų tikėjimui kelia helenistinė kultūra – būsimasis Taikos karalius ir jo kančia; galutinis Jeruzalės išgelbėjimas ir atnaujinimas
Apreiškimas Jonui: padrąsinami krikščionių liudytojai, persekiojami Romos imperijoje – sunaikinamas „kekšė Babilonas“ (Roma) ir kankinių pergalė


​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018