Penkiaknygė

Penkiaknygėje pasakojama apie Izraelio tautos susikūrimą ir jo istoriją iki to laiko, kol tauta užkariauja Kanaano kraštą. Daug vietos skiriama įstatymams, nustatantiems tautos gyvenimą su Dievu ir tarpusavyje. Todėl šios knygos vadinamos Įstatymo knygomis. Judaizme jos yra šv. Rašto šerdis.

Turinio požiūriu šios knygos sudaro visumą. Tik praktiniais sumetimais jos suskirstytos į penkias dalis. Jos buvo rašomos ant gyvūnų odos, kurios būdavo susiuvamos į ilgus sluoksnius ir saugomos ritiniuose. Kadangi tokių ritinių ilgis būdavo ribotas, didelės apimties istorijų ir įstatymų rinkinys būdavo padalijamas į penkis ritinius.

Todėl graikų kalba šios knygos vadinamos

pentateuch

(„Penkių ritinių knyga“), hebrajų kalba – Tora – „Dieviškuoju įstatymu“ arba „Dieviškuoju mokymu“.

Pirmoji knyga vadinama

Pradžios knyga

(gr.

Genesis

– „atsiradimas, ištakos“), nes joje kalbama apie dvejopą pradžią: pasaulio ir Izraelio tautos. Abi kyla iš gyvybę teikiančio Dievo veikimo.

Antrojoje knygoje pasakojama izraelitų, patekusių į Egipto vergiją, istorija ir jų išėjimas iš vergijos, vadovaujant Mozei. Todėl ji vadinama

Išėjimo knyga

(

Exodus

).

Trečiojoje knygoje yra pateikti beveik vien apeigų nuostatai. Ji vadinama

Kunigų

knyga (

Leviticus

), nes šių taisyklių laikymasis buvo levitų, kunigų iš Levio giminės, reikalas. Šioms nuostatoms reiktų priskirti ir žmonių tarpusavio elgesio taisykles.

Ketvirtoji knyga vadinama

Skaičių knyga

(

Numeri

), nes joje du kartus kalbama apie Izraelio tautos surašymą.

Penktoji –

Pakartoto įstatymo

(

Deuteronomium

) knyga. Pasakojama, kad Mozė pakartojo įstatymą, prieš įžengiant į Pažadėtąją žemę. Daugelis įstatymų atitinka kitose Mozės knygose paskelbtas nuostatas. Nauja nuostata yra ta, kad Dievui reiks aukoti aukas vienintelėje šalies vietoje „kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks“. Vėlesni įvykiai atskleidžia, kad šia ypatinga vieta tapo Jeruzalė, kur buvo pastatyta šventykla.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018