Biblijos kalba ir raštas
info

Biblijos kalba ir raštas

Senasis Testamentas buvo parašytas hebrajų kalba. Beveik iki I amžiaus pr. Kr. raštininkai vartojo tuo metu ypatingai vertinamus senovės finikiečių rašmenis. Šie ženklai, panašūs į egiptiečių hieroglifus, sukurti pagal pirmąjį simbolio garsą.
Kai kuriose Biblijos vietose galima rasti ir aramėjų kalbos pėdsakų (Jer 10, 11; Ezr 4, 6–6, 18; Dan 2, 4–7, 28). Persų valdymo laikotarpiu tai buvo karalystės kalba. Ji turėjo poveikį ir raštijai: iš aramėjų rašto kilo kvadratinė rašto atmaina, kuria nuo IV iki II a. pr. Kr. buvo parašyti beveik visi Biblijos tekstai. Kiekvienas ženklas tiksliai telpa į vieną kvadratą.
Naujasis Testamentas parašytas šnekamąja graikų kalba.
Rašymo priemonės. Popierius buvo išrastas tik 105 metais Kinijoje, o iki tol buvo naudojamos kitos rašymo priemonės. Trumpi tekstai – užrašai ar sąrašai – būdavo rašomi ant molio šukių (ostrako), plokščių akmenų, vaško plokštelių, metalo gabalėlių ar dramblio kaulo. 
Ilgesniems tekstams – pranešimams ar įstatymo rinkiniams – buvo naudojama oda arba papirusas.
Deja, amžiams bėgant, dauguma šių jautrių medžiagų sunyko, todėl originalių Biblijos rankraščių iki mūsų laikų nėra išlikę. Tačiau yra išlikusių nuorašų, ypatingai Naujojo Testamento, vos šiek tiek naujesnių už originalus.
Seniausi Biblijos rankraščiai atrasti 1947 metais prie Negyvosios jūros Kumrano olose. Ten nuo 135 m. pr. Kr. iki 68 m. gyveno religinė bendruomenė. Raštų ritiniai, paslėpti molio ąsočiuose, siekia III amžių pr. Kr. Ypač garsus yra Izaijo ritinys, nes atrastas beveik visiškai išlikęs raštų ritinys. Tai buvo ypatingos sėkmės atvejis, nes dažniausiai randami tik didesni ar mažesni fragmentai, kartais pašto ženklo dydžio. Tačiau kiekvienas fragmentas gali padėti atgaminti originalų tekstą ir atrasti klaidas, įsivėlusias kaskart iš naujo nurašant tekstus.


​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018