Evangelijos ir Apaštalų darbai

Naujasis Testamentas prasideda nuo keturių Evangelijų. Žodis „Evangelija“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „geroji žinia“, „geroji naujiena“. Turima galvoje Geroji Žinia apie Jėzaus Kristaus atėjimą į šį pasaulį, Jo mokymą ir darbus, Jo mirtį ir Prisikėlimą ir apie misiją, kurią Jis pavedė savo sekėjams ateityje. Pirmieji krikščionys žodį „Evangelija“ vartojo, norėdami trumpai nusakyti šią žinią apie išganomąjį Dievo veikimą per Jėzų Kristų. Tuo remdamasis, Morkus greičiausiai buvo pirmasis, savo išsamų pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą pavadinęs „Evangelija“. Vėliau ir kitų autorių (Mato, Luko ir Jono) pateikti pasakojimai buvo pavadinti taip pat. Morkus savo Evangelija įvedė visiškai naują literatūros rūšį. Jo ypatingas nuopelnas yra tas, kad jis sujungė į vieną pasakojimą atskiras ar į mažus rinkinius surinktas istorijas apie Jėzų ir Jo Kančios istoriją.

Lukas prie savo Evangelijos prideda ir kitą knygą: Apaštalų darbus. Juose jis atkuria kelionę, kurią jo laikais nukeliavo skelbiama Evangelija: nuo Jeruzalės, Izraelio centro, Mesijo miesto ir pirmosios krikščionių bendruomenės iki pat Romos, pagonių pasaulio centro. Lukui ir pirmosioms krikščionių bendruomenėms atrodo, kad čia veikia pati Šventoji Dvasia. Ji įveikia visas kliūtis tarp tų, kurie į krikščionių bendruomenę atėjo iš judaizmo ir dar jaučiasi įsipareigoję Mozės įstatymui, ir tarp pagonių (t. y. ne žydų kilmės) tautų. Esminis šios kelionės žingsnis yra dvylikos apaštalų sprendimas leisti Pauliui misionieriauti ir tarp ne žydų kilmės tautų.

Galima sakyti, kad Apaštalų darbai yra pirmųjų krikščionių Bažnyčios istorija, vaizduojama kaip Misijos istorija. Pirmoji bendruomenė Jeruzalėje buvo krikščionių bendruomenės pavyzdys. Pasakojama, kaip krikščionys sprendė pirmuosius konfliktus, kūrė tarnystes ir tarnybas, kurios turėjo būti svarbios ateityje.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018