Senasis Testamentas – pilna žiaurumų knyga?

Kai kurios Senojo Testamento istorijos mus gąsdina, nes jose žmonių elgesys yra žiaurus, o dar baisiau, jog atrodo, kad ir Dievas elgiasi žiauriai. Tačiau dėl to nereiktų pernelyg skubintis Senąjį Testamentą padėti į šoną. Kadangi jis itin tikroviškas, kaip tik verta jį skaityti. Žmonių elgesys gali būti žiaurus. Dievas vaizduojamas turintis jausmus, mylintis savo žmones ir todėl kartais supykstantis dėl jų elgesio. Jis baudžia kaltuosius, tačiau kaskart iš naujo dovanoja jiems gyvybę.

Pavyzdžiui, istorijoje apie Tvaną žemėje sunaikinama gyvybė, nes žmonės „linko visą laiką tik į pikta“ (Pr 6, 5). Tačiau Dievas žmonijos nesunaikina visiškai, o galiausiai pažada, kad Jis daugiau niekada žemės taip nebaus. Gyvybė žemėje išliks amžiams, nors žmonės nepasikeitė (Pr 8, 21–22). Dievas ateityje pakels ir palaikys žmoniją, kokia ji bebūtų.

Įsakymai, kuriuos Dievas duoda žmonėms, skirti juos apsaugoti nuo jų pačių žiaurumo. Dažnai minimas ir neretai klaidingai vartojamas pasakymas „akis už akį, dantis už dantį“ (Iš 21, 23–25) Senojo Testamento laikais buvo labai humaniška taisyklė: ji turėjo nustatyti ribas tais laikais įprastam kraujo kerštui. Ir kiti Senojo Testamento reiškiniai šiandien mums atrodo svetimi (pvz., gyvulių aukojimas), nes tai tekstai iš visai kito laikmečio ir kitos kultūros, kurioje šie dalykai buvo visiškai įprasti. Iš savo išrinktosios tautos Dievas reikalavo klusnumo ir griežtai baudė, jeigu ji gyveno ne pagal Jo įstatymus ir garbino kitus dievus. Nepaisant to, Jis niekada nesiliovė rūpinęsis Izraeliu. Jis pažada visada jį palaikyti, nors šis ne kartą sulaužė Sandorą su Juo.

Dėl keleto bauginančių istorijų, kuriose Dievas vaizduojamas kaip griežtas valdovas ir baudžiantis teisėjas, dažnai pamirštama, kaip dažnai Senasis Testamentas rodo mylintį Dievą. Tai gerasis ganytojas, prie kurio žmonės jaučiasi saugiai (Ps 23). Jis taip stipriai myli savo tautą, kad neatsižada šios meilės net ir tada, kai yra tarsi paliktas mylimasis Jo tautai kaskart bėgant pas svetimus dievus (Ozėjo knyga). Po kiekvienos bausmės Jis vėl ją guodžia (Iz 40, 1). Jis negali jos užmiršti, labiau nei motina savo kūdikio (Iz 49, 15–19).

Kai kuriuose pasakojimuose žiauriai elgiamasi su Izraelio priešais. Tačiau šie tekstai dažnai atsirasdavo ypatingos priespaudos laikais, kai Izraelis neturėjo jokių galimybių elgtis žiauriai. Tai veikiau beteisių žmonių šauksmas nei istorinių faktų dėstymas.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018