Kur gyvena Dievas?

Iz 66, 1 skaitome:

Tai kalba VIEŠPATS: „Dangus – mano sostas, o žemė – suolelis mano kojoms. Kur tie namai, kuriuos galėtumėte man pastatyti? Kur ta mano poilsio vieta?“

Nors izraelitai, žinoma, žinojo, kad Dievas negali gyventi kažkokiame statinyje, tačiau jiems buvo svarbu turėti ypatingą susitikimo su Dievu vietą.

„Susitikimo palapinė“.

Kol izraelitai klajojo, jie negalėjo statydintis jokios nuolatinės šventyklos. Tačiau „Dykumų tekstai“ (nuo Išėjimo iki Skaičių knygos) mums išsamiai pasakoja apie Padangtę, nešiojamą šventyklą, kuri galėjo būti pastatoma vis kitur. Jos vieta buvo stovyklos viduryje, nes Dievas turėjo būti viso gyvenimo centre. Dievo buveinės vidus buvo iš medinių sienų, iš vidaus apdengtų spalvotu drobiniu audeklu, o iš išorės – gyvulių kailiais (Iš 26).

Šventų Švenčiausioji.

Palapinės viduje buvo dvi dalys: nedidelė vidinė erdvė buvo vadinama Šventų Švenčiausiąja. Ten stovėjo Sandoros Skrynia: dėžė iš akacijos medžio (apie 120×80×80cm), kurioje gulėjo Izraelio „Konstitucija“ – įsakymai. Sandoros Skrynioje taip pat buvo ąsotis su mana ir Aarono lazda (Iš 16, 33; Sk 17, 25). Skrynia buvo paauksuota ir nešama dviem kartimis, pritvirtintomis žiedais palei Sandoros šonus (Iš 25, 12–15). Ant viršaus buvo du kerubai (angelai) iš aukso. Iš Sandoros Skrynios Mozė, Aaronas, o vėliau aukštieji kunigai turėjo gauti Dievo nurodymus (Iš 25, 10–22).

Šventoji vieta.

Išorinėje palapinės dalyje stovėjo smilkalų altorius, septynšakė žvakidė (skaičius „septyni“ simbolizavo Dievo ištikimybę savo Sandorai su Izraeliu) ir stalas su dvylika kepalėlių padėtinės duonos. Duonos kepalai kiekvieną šabą buvo pakeičiami šviežiais kepalėliais, o senuosius suvalgydavo kunigai. Duona buvo skirta atminti, kad visa, kas palaiko gyvybę, ateina pirmiausia iš Dievo (Iš 25, 23–40).

Padangtės kiemas.

Išorinę dalį dengė uždanga. Į ją įžengti galėjo kunigai ir levitai. Prieš palapinę stovėjo varinis praustuvas ritualiniams apsiplovimams prieš aukų atnašavimą ir deginamųjų aukų aukuras (Iš 27).

Nuo Palapinės iki Šventyklos.

Izraelitams įsikūrus Kanaano krašte, Padangtė stovėjo paeiliui Šilojyje (Joz 18, 1), Nobe (1 Sam 21) ir Gibeone (1 Met 16, 39). Palyginti su daugiau nei 1000 metų stovėjusiomis kanaaniečių šventyklomis Hacore, Megide ir kitose vietose, Izraelio palapinė atrodė laikina ir neilgaamžė. Dovydas atgabeno Sandoros Skrynią į naują karaliaus miestą Jeruzalę, o jo sūnus Saliamonas ten pastatė pirmąją Izraelio šventyklą.

Saliamono šventykla.

Saliamonas gerokai į šiaurę išplėtė ant šlaito esančią Jeruzalės miesto dalį. Ant kalno viršūnės prie pat karaliaus rūmų jis pastatė šventyklą. Statinio vidaus išmatavimai siekė maždaug 10x30 m. Pailga statinio forma išryškino Dievo nepasiekiamumą (Iš 19, 12. 21; 2 Sam 6, 6; Iz 6). Be to, regionui neįprastai dideliu statiniu norėta parodyti, kad Izraelio Dievui priklauso neprilygstama vertė, o Saliamonas yra Jo saugomas galingas karalius.

Daugumoje aplinkinių vėlyvojo bronzos amžiaus šventyklų dievybei būdavo įrengta pakyla arba niša, bet Saliamonas įrengė tarsi šventyklą šventykloje -

Šventų Švenčiausiają -

10 metrų ilgio ir pločio patalpą. Panašią sąrangą galima atpažinti Egipto šventyklose. Šventų Švenčiausioje stovėjo Sandoros skrynia, kurią dengė milžiniškas kerubų sostas, plačiai užpildęs erdvę – neregimo Dievo buveinė. Kadangi Izraelyje buvo draudžiama atvaizduoti Dievą, Dievo atvaizdo šventykloje nebuvo.

„Antroji šventykla“.

587 m. pr. Kr. vasarą Babilono karalius Nebukadnecaras sudegino Saliamono šventyklą (2 Kar 25, 9). Čia paskutinį kartą kalbama ir apie Sandoros skrynią. Persijos karalius Kyras II 539 m. pr. Kr. pastatė naują šventyklą, kuri buvo apiplėšta ir iš dalies suniokota II a. pr. Kr. (1 Mak 1).

Ero

do šventykla.

Karalius Erodas Didysis atstatė dar didingesnę šventyklą nei ankstesniosios: Jėzus nuolat lankydavosi šioje galingoje šventovėje. 14 hektarų ploto šventovė buvo vienas didžiausių sakralinių statinių visoje Romos imperijje. Nieko keista, kad provokuojantis pasiūlymas „sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ (Jn 2, 19) šokiravo kiekvieną klausytoją. Vis tik šventykla buvo sugriauta - 70 m. rugpjūčio 29 d. Romos valdžiai nuslopinus keturis metus trukusį judėjų sukilimą. Pagal žydų tikėjimą Mesijas tik paskutiniąją dieną vėl įžengs per (šiuo metu užmūrytus) Auksinius vartus į Jeruzalę ir atkurs šventyklą. Tada Dievas visiems laikams apsigyvens su savo tauta.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018