Pauliaus misijų kelionės

Apaštalų darbų pasakojimai apie tris dideles Pauliaus misijų keliones skamba kaip didingas Evangelijos pergalės žygis. Tačiau tikrovė buvo nepalyginamai sunkesnė. Tai galima numanyti ne tik dėl milžiniškų atstumų, bet ir dėl skirtingų religinių ir politinių interesų, su kuriais Romos imperijos miestuose susidūrė dar jauna krikščionybės Žinia.

Pirmoji kelionė,

į kurią leidosi Paulius, lydimas Barnabo ir Jono Morkaus, pirmiausia jį vedė į Kiprą, Barnabo tėviškę, o iš ten – į Mažąją Aziją (Apd 13–14).

Į

antrąją kelionę

jis pasiėmė Paulių, Silvaną

(=Silą, Apd 15, 40) ir Timotiejų. Jis sugrįžo į keletą vietų, aplankytų per pirmąją kelionę, o tada persikėlė į Graikiją. Taip jis atnešė Evangeliją į Europą.

Per

trečiąją kelionę

Paulius nukeliavo į Efezą, kur jis dirbo ir mokė dvejus metus. Galiausiai jis vėl aplankė bendruomenes, kuriose buvo buvęs anksčiau. Grįždamas į Jeruzalę, jis buvo suimtas. Būdamas Romos piliečiu, jis reikalavo būti teisiamas imperijos teisme (Apd 18–21). Pauliaus misionieriška veikla buvo susijusi su artimomis asmeninėmis pažintimis:

»

Esant galimybei, per kitus asmenis arba laišku jis iš anksto pranešdavo apie savo atvykimą miestams, kuriuose ketino apsilankyti (jis darbavosi tik dideliuose miestuose!). Pavyzdžiui, Romoje ir Korinte jam padėjo sutuoktinių pora Akvilas ir Priska.

»

Iš pradžių jis nuolat mokė pagrindinėse sinagogose. Romos pilietybė jį galimai apsaugojo nuo blogiausio.

»

Po viešnagių ryšį su bendruomenėmis palaikė išsamiais laiškais.

Paskutinė kelionė į Romą.

Dėl savo kreipimosi į imperatorių Paulius buvo atgabentas į Romą. Kelionėje patyręs daug nuotykių įskaitant laivo sudužimą, jis pasiekė imperijos sostinę, kurioje, nepaisant namų arešto, jis iš pradžių gan laisvai galėjo darbuotis (Apd 27–28). Manoma, kad apie 64 metus Paulius, valdant imperatoriui Neronui, mirė kankinio mirtimi.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018